Vienas iš paskutiniųjų...

Marijonas Giedrys (1933–2011)

Marijonas Giedrys
Marijonas Giedrys

Iškeliavo Marijonas Giedrys – vienas iš paskutinių Lietuvos „kino mohikanų“. Vytauto Žalakevičiaus, Raimondo Vabalo, Almanto Grikevičiaus, Arūno Žebriūno kartos režisierius... Kai įvairiuose kino renginiuose matydavome Marių, po patirto insulto besiramsčiuojantį lazdele, buvo kažkaip ramu, kad dar tebėra „gyvoji lietuvių kino klasika“, ir nors nugriauti „gimtieji kino namai“, dar galime iš gyvųjų – Marijono Giedrio ir Arūno Žebriūno – lūpų išgirsti apie tikrąsias kino meno vertybes, fanatišką meilę kinui, pagarbą savajai profesijai, neleidžiančiai filmuoti pusfabrikačių, pataikauti banalaus žiūrovo skoniui. Marijono Giedrio kino menininkų karta kūrė filmus su meile ir didele atsakomybe, telkdama dėmesį ne tiek į veiksmo dinamiką, kiek į vidinį žmogaus pasaulį, kiekviename filmo kadre ieškodama įtaigios vizualinės išraiškos, kuri būtų ne pati sau vertybė, o atspindėtų filmo herojų išgyvenimus, atskleistų viso filmo koncepciją. Tuomet galėjome filmus lyginti, vertindami juos kaip mažiau įdomius, meniškai stipresnius ar silpnesnius vienas už kitą. Dabar, lygindami juos su tuo, ką turime šiandien, ypač su TV ekranus užplūdusiais serialais, galime drąsiai sakyti, jog Marijono Giedrio režisierių kartos filmai iki šiol kelia profesionalaus kino meno nostalgiją.

Marijonas Giedrys mokėsi Maskvos Kinematografijos institute pas garsų kino režisierių Sergejų Gerasimovą. Gal tai turėjo įtakos jo kūrybiniam braižui, polinkiui į psichologines, socialines kolizijas, ekrane atvirai liejamus jausmus. Netgi didelio masto istoriniuose filmuose – „Herkus Mantas“ apie Didžiojo prūsų sukilimo prieš kryžiuočius vadą ir mums tematiškai gana svetimoje juostoje „Dulkės saulėje“, sukurtoje Rusijoje, – Marius neužsižaidė kinematografiškai gana įspūdingomis masinėmis scenomis, o istorinius ir idėjinius konfliktus rodė per herojų psichologinius išgyvenimus, jų vidines kovas su savo abejonėmis ar silpnumo akimirkomis.

Kine Marijonas Giedrys debiutavo 1960 m. novelių filmui „Gyvieji didvyriai“, Tarptautiniame Karlovy Varų festivalyje apdovanotam pagrindiniu prizu, sukurdamas novelę „Mums nebereikia“ pagal Juozo Baltušio „Parduotas vasaras“. Jau šiame darbe išryškėjo autoriaus polinkis į socialiai angažuotą psichologinį mąstymą. Kitais metais sukurtame filme „Svetimi“ (scenarijaus autoriai Antanas Jonynas, Juozas Požėra) ši tendencija dar labiau išryškėjo. Rutuliodamas iš stalinistinių lagerių grįžusio Vilkišiaus (akt. Bronius Babkauskas) ir jo komjaunuolės dukters Irenos (akt. Gražina Balandytė) vis gilėjantį konfliktą dėl požiūrio į „mano“ ir „mūsų“ nuosavybę, režisierius net persistengė, prikabindamas prie personažo visokių virvių ir kablių simboliką, tarsi siūlančią šiam „neigiamam“ veikėjui pasitraukimo iš gyvenimo išeitį. Nuo iliustracinės „mirties“ Vilkišių gelbsti Broniaus Babkausko talentas.

Pokario kovų problematika traukė daugelį lietuvių režisierių, ji domino ir Marių. Itin profesionaliai sukurtame filme „Vyrų vasara“ (1970), kažkodėl įvardytame detektyvu, partizaninių kovų tema rodoma per du brolius – Zigmą ir Algimantą Alsius, abu šiuos personažus įkūnijo aktorius Juozas Budraitis. Filmo intriga iš tikrųjų „detektyviška“: režisierius ilgai išlaiko įtampą, leisdamas žiūrovui spėlioti, ar atvežtas į ligoninę profesoriaus Alsio sūnus yra partizanas Zigmas, ar „raudonasis“ jo brolis Algimantas. Pasinaudodamas jų panašumu, sovietinis saugumas vietoj mirusio Zigmo infiltruoja į partizanų būrį Algimantą. Panašių provokatorių, apsimetusių idealistais, kovojančiais už Lietuvos laisvę, realybėje būta sočiai, tad Giedrio pasirinkta dramaturginė kolizija labai realistiška ir duodanti galimybę pasvarstyti apie pasipriešinimo gerokai stipresniam priešui prasmę. Nors provokatoriai visada kelia pasišlykštėjimą, bendra filmo atmosfera nėra tokia niūri kaip kitoje Giedrio kino juostoje „Žaizdos žemės mūsų“ (1971), pasakojančioje apie pirmuosius nepriklausomybės daigus Lietuvoje 1918 metais, pasitraukus vokiečių kariuomenei. Čia tvyro baisi neapykanta tarp priešiškose idėjinėse stovyklose esančių žmonių, ir tai jaučiama net visoje „purvinoje“, anot Sauliaus Macaičio, filmo faktūroje. Gal dėl to, kad gyvenime buvo ramus, draugiškas ir santūrus, filmo žiaurumu Marius tarsi stengėsi „apgauti“ žiūrovą... O gal ieškodamas sukrečiančio kinematografinio efekto jis šiame filme pulkininkui Pilkevičiui (akt. Henrikas Kurauskas) leidžia idėjinį priešą, inteligentišką Giedraitį (akt. Antanas Šurna) gyvą užkasti į žemę. To metafora nepavadinsi...

Žiaurių scenų esama ir romantinėje tragedijoje „Herkus Mantas“ (1972), bet ji sukurta visai kitokia stilistika, tarpais pakylėta net iki poetinės mąstysenos aukštumų. Puiki kūrybinė filmavimo grupė (scenarijaus autorius Saulius Šaltenis, operatorius Jonas Tomaševičius, kompozitorius Giedrius Kuprevičius) ir darnus aktorių ansamblis, tarp jų ir tokie fenomenalūs pagrindinių vaidmenų atlikėjai kaip A. Šurna, Eugenija Pleškytė, Algimantas Masiulis, Stasys Petronaitis, kūrė filmą vienu įkvėpimu, kaip nepertraukiamą simfoniją, kurioje nėra vietos tuščioms pauzėms. Draskomas vidinių prieštaravimų, mylintis Prūsiją, bet jau paženklintas vokiško auklėjimo, Herkus Mantas lieka nesuprastas ir savų, ir priešų. Savų – dėl atsivežtos žmonos vokietės Kotrynos ir dėl nesugebėjimo „vyriškai“ susidoroti su belaisviais, priešų – dėl duotos kryžiuočiams priesaikos sulaužymo. Nespalvota juosta suteikia filmo atmosferai rūstumo, kuris ypač reikalingas melodramatiškose scenose, kai Kotryna klupdama blaškosi po lavonais nusėtą mūšio lauką arba kai nubaudžiamas Samilis, išdavęs Mantą. Filmo finalas pakylėtas iki poetinės simbolikos: sulėtintuose kadruose Herkus Mantas pasitinka užgriūvančią kryžiuočių bangą su kalaviju rankoje – vienų vienas... Tarsi filmo autorius bylotų – net ir vieno žmogaus kova už tėvynės laisvę yra didelė vertybė, įkvepianti ateities kartas neišduoti aukštų idealų ir neišmainyti jų į naują tikėjimą... Jeigu Marijonas Giedrys būtų sukūręs tik vieną šią istorinę dramą, jis vis tiek būtų minimas tarp lietuvių kino aukso fondo kūrėjų. Už „Herkų Mantą“ režisieriui buvo paskirta valstybinė premija, VI sąjunginiame festivalyje Almatoje filmas buvo įvertintas antruoju prizu.

Viename interviu Marijonas Giedrys yra prasitaręs: „Noriu kurti filmus apie tai, ką gerai žinau, ir tokią medžiagą atrandu lietuvių rašytojų knygose.“ Taigi jo kūryboje atsirado dar vienas – psichologinės dramos žanras. Filmai „Perskeltas dangus“ (1974), „Nesėtų rugių žydėjimas“ (1978), „Parodų rūmai“ (1987) pagal Vytauto Bubnio romanus „Po vasaros dangum“, „Nesėtų rugių žydėjimas“, „Kvietimas“, taip pat „Sūnus palaidūnas“ (1984) pagal Raimondo Kašausko apysaką „Žaliuojančios kalvos“ psichologiškai sprendė ano meto moralines, etines, dvasinių vertybių problemas. Ir šiandien skaudžiai aktualūs karjerizmo, sumaterialėjimo, draugų pasirinkimo pagal naudos kriterijų ir noro prasibrauti į „elito“ ratelį motyvai, kuriuos atvirai deklaruoja aktoriaus Vlado Bagdono personažas, krašto muziejaus direktorius Balys Adamonis filme „Parodų rūmai“ (beje, čia pirmą kartą kino ekrane Adamonio sūnaus vaidmenyje pasirodo Andrius Mamontovas su ankstyvosiomis „Foje“ dainomis, kurios vėliau labai išpopuliarėjo). Vilius (akt. Rimas Morkūnas) filme „Sūnus palaidūnas“ nepritampa prie aplinkos vien todėl, kad jam visai nesvarbios materialinės gėrybės, kur kas svarbiau teisingai gyventi. Mūsų tautai skaudi emigracijos į kitas šalis tema savaip atsispindėjo filme „Perskeltas dangus“, kur ilgus metus klajojęs po Sibiro statybas pagrindinis juostos herojus Steponas (akt. A. Šurna) pagaliau su žmona ukrainiete Polina grįžta į gimtąjį kaimą, tačiau čia neberanda savo šaknų, kurios pririštų jį prie tėvynės. Palikęs išsiilgusią sėslaus gyvenimo žmoną jis vėl iškeliauja į svetimas šalis. Tais laikais tai buvo politiškai angažuota pozicija, akcentuojanti, jog tėvynė – ne maža, jauki Lietuva, o plačioji Sovietų Sąjunga. Dabartinė lietuvių emigracija į Angliją, Airiją ar Ispaniją susijusi su visai kitomis, ekonominėmis problemomis, neturinčiomis nieko bendra su Stepono kosmopolitizmu. Tačiau savaip šis filmas aktualus ir šiandien, nes verčia pagalvoti, kad medis be šaknų praranda gyvastį.

Išskirtinis Marijono Giedrio bruožas – pastovumas. Kai kurie jo mėgstami aktoriai keliauja iš vieno jo filmo į kitą. Tai pirmiausia Antanas Šurna, sukūręs daugelį jo filmų personažų, Eugenija Pleškytė, Algimantas Masiulis, Ingrida Kilšauskaitė, subtiliais pustoniais sukūrusi meilės ir neištikimybės jausmų kamuojamos Deimantės personažą filme „Nesėtų rugių žydėjimas“. Naujų aktorių pavardžių atsirado keturių serijų filme „Amerikoniškoji tragedija“ (1980), nes pats Theodore’o Dreiserio romanas ir pagal jį parašytas Prano Morkaus scenarijus reikalavo „nelietuviškų“ tipažų arba ekrane dar nematytų veidų. Toks buvo tuomet dar visiškai jaunas aktorius Gediminas Storpirštis, puikiai įveikęs gana sudėtingus Klaido Grifitso psichologinius viražus, o „skolintos“ aktorės Aida Zara ir Ana Aleksachina jaukiai pritapo prie lietuviško aktorinio ansamblio, talentingai įsijautusio į „holivudišką“ atmosferą. Marijonas Giedrys šiuo filmu dar kartą pademonstravo gebėjimą puikiai suvaldyti didelės apimties dramaturginę medžiagą ir visą ekraninį laiką išlaikyti neslūgstančią įtampą.

Nors žmogų reikia vertinti pagal tai, kas jis yra be titulų ir postų, Marijonui Giedriui nė kiek nepakenkė tie gausūs apdovanojimai, kuriuos jis pelnė už savo kūrybą (Valstybinė premija, Nusipelniusio meno veikėjo vardas, Liaudies artisto vardas, Nepriklausomybės metais – Vyriausybės kultūros ir meno premija, „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus). Jis neišpuiko ir neapsvaigo nuo laimėjimų, išliko kuklus ir draugiškas, besidžiaugiantis kolegų kūrybine sėkme. O tai svarbiau už bet kokius titulus. Ir nors Marijonas Giedrys dažniausiai įvardijamas kaip realistinės stilistikos režisierius, giliai jo viduje slypėjo romantiškas antrininkas, netikėtai prasiveržiantis į ekraną ten, kur to net nelaukei.