Nr. 2023/6 (375)
Tikriausiai daugelis sutiks, kad muzika filmuose – toks pat svarbus elementas, kaip ir vaizdas. Net jos nebuvimas išreiškia tam tikrą režisieriaus ar režisierės poziciją. Tad šventiniame numeryje nusprendėme daugiau dėmesio skirti kino muzikai. Kokios gi šventės be muzikos!
Muzikologė Justina Paltanavičiūtė supažindina su islandų kompozitore, violončelininke, dainininke Hildur Guðnadóttir, sukūrusia muziką tokiems filmams kaip „Džokeris“, „Tár“, „Moterys kalba“, serialui „Černobylis“ ir daugeliui kitų. Pasak autorės, Guðnadóttir „kaskart prisitaiko prie filmo žanro bei režisieriaus sumanymo, tačiau išlaiko savitą kūrybos stilių ir traktuoja muziką ne kaip garsinį filmo papildymą, bet kaip savarankišką kūrinį (ką, beje, liudija faktas, kad beveik visus jos komponuotus garso takelius kaip konceptualius muzikos albumus išleidžia garsios įrašų kompanijos)“.
Tradicinėje kalėdinėje temoje paprašėme žurnalo autorių pasvarstyti, kokio filmo jie neįsivaizduoja be muzikos. Už pačius atsakymus (tikime, tikrai praplės akiratį!) kartais įdomiau tai, kad gali sužinoti kažką labai asmeniško apie kiekvieną iš autorių... Deja, nuo politikos ir blogų naujienų nepabėgsi net per šventes.
Justinas Šuliokas kalbina Mattą Sarnecki, kurio filmas „Žurnalisto nužudymas“ ne tik apie konkretų nusikaltimą, – žurnalisto Jáno Kuciako ir jo sužadėtinės Martinos Kušnírovos nužudymą 2018 m., – bet ir apie visos Slovakijos būklę bei šalį persmelkusią korupciją. Didžiumą filme veikiančių personažų lengvai rastume ir lietuviškoje tikrovėje. Filmą rodė „Nepatogus kinas“.
Išties aktualiame straipsnyje Narius Kairys rašo apie Rusijos sugriauto Mariupolio reprezentacijas Manto Kvedaravičiaus ir Hannos Bilobrovos „Mariupolyje 2“ ir Mstyslavo Chernovo „20 dienų Mariupolyje“. Anot jo: „Kadangi šiuolaikinį karą apskritai galima apibūdint kaip karą dėl tiesos, – kuriai kariaujančiai pusei pavyks įtikinamiau ir įtaigiau pristatyti savo tiesos versiją, ta ir laimės, – kyla klausimas, kiek yra patikimi mus pasiekiantys „dokumentiniai“ vaizdai iš karo zonos, kai niekada iki galo negali būti tikras nei dėl jų kilmės, nei dėl postprodukcinės manipuliacijos laipsnio (...). Tačiau, kad ir kaip paradoksalu, tokiuose dokumentiniuose filmuose tiesą liudija ne iš pažiūros objektyvūs nešališki ar reportažiniai kadrai, bet, atvirkščiai, individualus, subjektyvus ir, aišku, šališkas kūrėjo žvilgsnis bei balsas.“
„Iš arčiau“ Izolda Keidošiūtė rašo apie Peterį Dinklage’ą, kuris sugebėjo įveikti kompleksus ir juos net paversti savo skydu bei privalumu. Padėjo humoras ir distancija. To norėtume palinkėti ir žurnalo skaitytojams! Tikriausiai tik humoras ir distancija gali padėti išlaikyti sveiką protą šiame beprotiškame pasaulyje.
Malonaus skaitymo!
Kinas
Viršelyje – kadras iš Xavier Dolano filmo „Bet kokiu atveju Lorens“ (2012)
Mamutų medžioklė
Elena Jasiūnaitė
Modernus butas
Marija Martinaitytė
Čiulbanti siela
Audrius Dambrauskas
Laikinai Jūsų
Justinas Šuliokas
Oligarchai ir populistai Vidurio Rytų Europoje
Narius Kairys
Karas dėl tiesos
Kokio filmo neįsivaizduojate be muzikos?
Elena Jasiūnaitė
Napoleonas (Napoleon)
Aistė Račaitytė
Praėję gyvenimai (Past Lives)
Justinas Šuliokas
Kvaili pinigai (Dumb Money)
Neringa Kažukauskaitė
Gurmaniška aistra (La passion de Dodin Bouffant)
Rūta Birštonaitė
Nukritę lapai (Kuolleet lehdet)
Justina Paltanavičiūtė
Meditacija garsais
Izolda Keidošiūtė
Ūgis nėra kliūtis
Ramūnas Pronckus
WeCrashed
Živilė Pipinytė
Balandžių tunelis (The Pigeon Tunnel)
Elena Jasiūnaitė
Žudikas (The Killer)
Ilona Vitkauskaitė
Karalija: egzodas (Riget Exodus)