Pradėkime nuo pat pradžių, nuo pavadinimo: „Dangaus šešėlis“ skamba alogiškai – dangus šešėlio nemeta, jį gali mesti tik debesys, ant kurių, pasak lietuvių mitologijos, sėdėdavo vėlės. Tų debesų tiek daug yra paties Čiurlionio paveiksluose. Kaip gyventi tokių vėlių, jų sukurtų ir paliktų legendų šešėlyje? Kaip Tu pats aiškintum šį pavadinimą?

Dangaus šešėlis man yra kaip duotybė. Pats užaugau mito pavėsyje. Tas mitas egzistavo visų giminės žmonių gyvenime, ir prie to mito prisilietę jie stengėsi apčiuopti ir įvardinti save, suvokti savo likimus.

Nuo vaikystės su Čiurlionio darbais susidurdavau namie, muziejuje. Kurdamas filmą pakartotinai tyrinėjau paveikslus, eskizus. Ieškojau Čiurlionio ištakų, to, apie ką žmogus galvojo, kokie klausimai, jausmai jį lydėjo.

MKČ kūryba, mano galva, gimė iš jo paties situacijos, iš šešėlio, kurį įgijo gimdamas: motina – buvusi liuteronė protestantė, tėvas – katalikų vargonininkas. Į bažnyčią vaikai eidavo ne per paradines duris, nes jie – vargonininko vaikai. Ritualas jiems buvo beveik kasdienybė. Čiurlioniui reikėjo suderinti dvi dvasines skirtybes, atrasti apibendrinimą, ištakas (sąvoka „du“ dažna jo paveiksluose, piramidės motyvas – tai, kas suvienija priešpriešas), ir tai buvo pastangos suvokti ir apčiuopti šį pasaulį, ne suskaldytą, o sakralų, vientisą. Šių paieškų rezultatas – šventraščių studijos, atpažinta muzikos ir dailės architektonikos tapatybė, jos versmė – REX. Gausybė šventovės eskizų, net brėžinių.

Ko gera, Čiurlionis neturėjo asmeniškai jam palikto kosmoso, nieko nubraižyto, „sutvarkyto“ iki jo ir todėl savo piešiniuose paliko dangaus šešėlį po savęs. To šešėlio pavėsyje užaugo visa gentis, o pagaliau po tuo šešėliu atsidūrė jis pats.

Toks pavadinimas man pasirodė tal-pus: situacija žmonių, kurie augo ir tebėra genijaus šešėlyje. Tai ir paveldėtas asmeninio santykio su dangumi rūpestis. Kalbinamieji sako: „Tikėjo, bet...“ Dievas jiems yra aukščiau už bet kokią konvenciją, bet kokį tarpininkavimą. Ir toks tiesioginis bendravimas ar jo ieškojimas turėjo įvairiausių padarinių – nuo adoracijos iki savižudybės.

Dangus retsykiais gali atsiverti ir paskatinti peržengti savo ego. Tai buvo viena iš priežasčių pasirenkant temą. Nors šiaip jau kino filmas – visuomet tiesiog dangaus šešėlis. Juk fotografijos pradininkai pirmuosius fotoatspindžius vadino saulės paveikslais.

Nelengvose išpažintyse giminės pasakoja, kad negalima buvo įsijungti radijo, negalima buvo klausyti džiazo; jie negalėdavo demonstruoti savo kūrybos, nes egzistavo genijaus fonas; motina išklausydavo vaiką, bet vietoje atsakymo ar patarimo šis išgirsdavo, ką kažkada Čiurlionis darė ar sakė. Peržengti savo ego reiškia ir atsisakyti savęs – o tai egzistenciškai skausminga.

Taip, tai skausminga. Tai išpažintis. Bet pajutau, kad jei nesiimsiu šios temos dabar, tai nesiimsiu visai. Galėjau prisiliesti prie to rikošetu, darydamas kažką kita, kažkur kitur – užuominomis. Bet dabar jau žinau, kad tiesiog privalėjau suspėti, – kuriant šį filmą, numirė Dana Karužaitė-Zakienė, dėmesio centre – jos išpažintis. Stengiausi kurti pabrėžtinai dokumentiką, be jokių metaforų, be vaizdinių. Pritraukti dėmesį maksimaliai prie kalbančio žmogaus ir neužgožti jo savimi.

Pasirinkai griežtą žanrą – visiškai ne poetinę dokumentiką. Turėjai galimybę eiti ten, kur kitų neįsileistų. Ar žanro pasirinkimą koregavo ir laikas, šiandien nelabai palankus kitokiai, poetiškesnei interpretacijai? Juk asmeninius poetinius vaizdinius užkloti ant rodomų vaizdinių būtų rizikinga.

Tam buvo keletas priežasčių. Stab-meldystė tebeegzistuoja – bet kokios pastangos kažką paversti stabu. Melstis ne Dievui, o altoriui. Ar tai aktualu dabar? Dabar – ypač, kai žmonės nebeteko sielos orientyrų, kai nebetenka namų. Yra ir kita pusė – pateikti patetiškai, mano nuomone, būtų neįmanoma, netikra ir neleistina. Kartą draugas pasakė: šiandien jau nebeįmanoma apie Čiurlionį sukurti nieko, kas jo nesudievintų. Aš norėjau nuimti stereotipo klišes, ir pirmiausia nuo paties Čiurlionio. Tam, kad tema atgytų.

Primink, prašom, savo giminystės ryšius.

Aš esu Jadvygos Čiurlionytės anūkas. Čiurlionio tėvai yra mano proseneliai. Užaugau toje terpėje, ir kadangi Čiurlionio broliai ir seserys kalbėdavosi apie savo namus, tėvus ir sudarė tą šeimos erdvę, kurioje ir egzistavo visa ši istorija – kaip istorija ir kaip siužetas, – norėjau šį pasakojimą vienaip ar kitaip „pribūti“, priimti. Kaip dokumentą... Kaip tam tikrą spalvyną, žodyną, galimybę suprasti dirvą, kurioje pražydo šis augalas.

Ar pats buvai slegiamas to šešėlio? Klausiu dėl to, kad filme sugebėjai pažvelgti iš vidaus, bet distancija net labiau jaučiama.

Kažkada man buvo būtina susivokti. Tada supratau, kad nori nenori egzistuoju toje erdvėje, kur žmonės su manimi bendrauja kaip su tam tikro mito gabalėliu. Ir nenoriu to nuvertinti ar paneigti, nes mes visi esame sukurti vieni iš kitų. Kitame filme esu kaip mediatorius. Kaip ir pačiame giminės kontekste, nes su manimi gali kalbėtis įvairios pusės vien dėl to, kad nesikėsinu į kurį nors polių. Mano pastangos – tik išsiaiškinti ištakas: kodėl Čiurlionis kūrė ir paveikslus, ir muziką vienu metu, kodėl paveiksluose veidas skyla į dvi dalis ir aiškus sukabintų rankų ir tiltų motyvas, kodėl dvi akys susijungia viename žvilgsnyje? Kas yra Čiurlionio žvilgsnis?

Ir pirmame sakinyje ištariamas žodis „šaltis“. Tai, apie ką negalėtum nė pagalvoti. Tuo net metamas intrigos kabliukas. Ir viena pirmųjų rodomų nuotraukų – gulinčio žmogaus, šalia išklypę batai: asociacija, nukelianti prie Van Gogho. Šalčio atmosfera.

Šio filmo žanras man yra saga. O jei tai saga, tai yra pasakojimas. Jį reikia nuo kažko pradėti. Taip, nuo pat pradžių pasaulis griūna, kad vėl susikurtų. Tai dramaturgijos kanonai – griūvantis ir atsikuriantis pasaulis, prisikėlimo tema. Ar tai galima dokumentikoje – nežinau.

Čia aš susidūriau su labai konkrečiais rūpesčiais. Visa šeima – aš net nemaniau, kad taip yra – turi savo polius, ir tie poliai neretai vienas kito nepriima. Bet negalėjau meluoti. Tik stengiausi tai pateikti kaip galima korektiškiau, nepiktnaudžiaudamas vertintojo padėtimi. Ir dabar net nežinau, kaip giminės sutiks tą filmą. Kad ir Čiurlionio meilės temą: jie su Sofija Kymantaite kartu gyveno neilgai. Vieni sako – mylėjo, kiti – nemylėjo. Laiminga, nelaiminga meilė. Šią temą galėjau palikti už borto, tačiau kadangi meilė yra Čiurlionio visatos atraminis akmuo, turėjau tai pateikti, tik neištrindamas kampų, o kaip pačių žmonių interpretacijas.

Rodydamas paveikslus tampi tyrėju. Galerijoje eidami pro juos mes tiesiog vieną pamirštame, pereidami prie kito jau pasiruošiame jam. Čia Tu užkloji vienus ant kitų, ir galima matyti sekas, anksčiau, man regis, tiek neįžiūrėtas. Valerija Čiurlionytė-Karužienė pasakoja apie paveikslo „Tiesa“ genijų, o Tu ant jo „uždedi“ Čiurlionio eskizo identišką veidą su... ragiukais, šalia – Mozės piešinys, vėl ragų motyvas. Arba miegančio-užsimerkusio-svajojančio-ramaus žmogaus motyvas. Egipto rašmenys kitame paveiksle pasikartoja pjautuvais ar net muzikos natomis.

Sąmoningai norėjau pateikti tam tikras sekas, pro kurias žiūrovas salėje praeina nepastebėdamas, bet kai sudedi kūrinius greta, išryškėja jų ryšys, slinkties logika, tampa apčiuopiamas minties kūnas. Taip jau buvau mokytas. Nevengiau kartoti darbų, nes skirtinguose kontekstuose jie įgauna vis kitokią matymo galimybę, turinį... Tu žiūrėjai į besikartojantį Dievo ir paukščių motyvą, ir prie „Karalaitės kelionės“ pasakei: „Tai visai ne neganda juoda!“ Taip, ir man atrodo, kad tai ne neganda, čia kalba apie globojantį Dievą. Ir Dievo, ar, man priimtiniau, dangaus tema eina per visą filmą.

Pavyzdžiui, „miegančios dvasios“, miego tema kūriniuose atliepiama miegančiais žmonėms, miegančiomis vėliavomis, užmigusiais varpais. Viename iš eskizų – žmogus, sėdintis ant akmenų sosto, rūkantis pypkę, žiūrintis į nulaužtą kryžių, mąstantis... Mąstytojo pozicija akivaizdi ir kituose paveiksluose, tai daug daug kartų pasikartojantis motyvas. O „mintis“ – vien pats žodis kūriniuose buvo užrašytas raidėmis. Užrašas, juosiantis kaktą, juosta, kuria užrištos akys. Nuo liepsnojančio krūmo sužibantis, užsiliepsnojantis Mozės žvilgsnis – tai vitražo eskizai. Mintis – šviesa, paukštis, mintis, kaip dangaus vietininkas žmoguje... Kai matai nuolatos iškylantį žvilgsnio motyvą, negali nepastebėti pabrėžtino kūrėjo dėmesio susitelkimui, suvokimui... Mintis ne tik kaip ženklas (kurių paveiksluose begalės), bet kaip procesas, vyksmas, tapsmas.

Ir tai nėra spontaniškas vizionieriškumas, ko, ko gero, pastangos įžvelgti visatos sandarą, pasaulio tvarką. Visa tai gali vertinti tik kaip tam tikrą kosmologiją. Kosmoso sampratą. „Žinios“ (turiu omeny
paveikslo pavadinimą) lygmenyje pasidalinama su kitais…

Architektūriniai fragmentai: vartai, arkos, altoriai – tai vis vienos, nuolat statomos šventovės brėžiniai, eskizai... Fizinio ir metafizinio pasaulių sąveikoje kylantys šventovės vartai, kuriuos saugo naujagimiai dievai, kregždės ir angelai, po kurių griuvėsius žvilgsniu klaidžioja filosofai, o po šaknimis tupi siaubas. Net laivo brėžiniai, kuriuos gali sieti su Egiptu ir jo mitologija, gali būti interpretuojami atsiremiant į vieną pastangą – plaukiant pasitikti „Rex“ ir pagaliau atsibusti vaiskioje
visatos tėkmėje.

Bet aš negaliu išvengti savo biografijos, ir joje yra mano atskaitos taškas net suvokiant paveikslus ar muzikos kūrinius. Ne žvilgsnis iš išorės, ne kaip menotyrininko, o kaip asmens, buvusio viduje, užaugusio šeimos istorijų dirvoje. Galbūt ne kiekvienam aktualu tai, kas buvo svarbu man, bet aš tai interpretuoju

kaip dangaus paieškas, kaip žmogaus ėjimą į ištakas, išėjimą į atvirą kosmosą paneigus ego ribas. Kaip dramą žmogaus, kuris sukuria šventovę, po jos skliautais palikdamas gyventi žmones. Žmogaus, visai ne savo noru tapusio mitu.

Tu pats įvardijai žanrą: saga. Saga yra pasakojimas apie giminės, genties ištakas, jos sukūrimą (sakykime, islandų, germanų sagos). Bet drauge tai ir tuos pačius žanro reikalavimus išlaikiusi kita, modernesnė jos pusė, pavyzdžiui, „Forsaitų saga“: tolesnis žmonių buvimas nuo giminės pradininko. Tu ir operatorius Viktoras Radzevičius, su kuriuo dirbi nuolat, parodote žmones taip, kad į juos įdomu žiūrėti: savotiška antropologija stebėti žmones, jų kalbą, žodyną, stilių. Kuris man yra iš praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio, palikusio ženklų ir šiandien. Tad šalia bandymo išsiaiškinti situaciją darai gražų reveransą jų kultūrai, jų gyvensenai.

Tiesiog norėjau sutelkti dėmesį į pačius žmones, todėl ir buvo pasirinkta ne spalva. Fiziškai spalvoti yra tik kai kurie akcentai, keli paveikslai. Labai norėjau kalbančiųjų niekuo negožti, tiesiog pateikti
jų buvimą. Net neleidau sau jų pasisakymų per daug montuoti.

Antra vertus, yra tai, kas atėję iš vaikystės. Daugelis dalykų egzistavo pasakojamais atsitikimais. Ir man paliko pėdsaką pasakojimas kaip pasaulio pavidalas, todėl kūriau filmą sekdamas pasakojimo taisyklėmis. Spalvos atsisakyta dėl to, kad pasaulio, apie kurį šnekama, spalvingumas nereikalauja dar kažkokio jo patvirtinimo. Patys pašnekovai, jų kalbos objektai, istorijų turinys man yra tarsi dažų paletė MKČ portretui. To ir norėjau, nes netekome džiaugsmo klausytis vieni kitų. Mes taip norime apginti savo poziciją, kad nebemokame kitų girdėti. Dana pasakoja taip, kaip gerame vaidybiniame filme vaidinanti aktorė. Kai žmogus pratrūksta, tu net matai, kaip jo mintys juda, jo minčių tėkmė – tai muzika. Minties kryptis, jos šokinėjimas, nutolimas nuo centro ir vėl sugrįžimas prie jo.

Leidi prabangą matyti gimstančią mintį. Ir tame taip pat gimsta retro.

Aš nesiėmiau stilizuoti, bet pati medžiaga turi savo koloritą. Senos nuotraukos, kažkuo susijusios su nuolatine Čiurlionio eskizų tema – gimstančio, gyvenančio ir mirštančio Dievo kaita, Sfinkso mįsle Edipui. Gal todėl pasakojimuose apie jo brolius ar seseris įdėtos net pomirtinės nuotraukos, kas iš esmės yra replika.

Viktoras Radzevičius, sakytum, nedemonstruoja savo meistrystės, tačiau čia kaip tik atvirkščiai – ramiu apšvietimu, kadro rėmais jis suteikia kalbantiesiems puikią erdvę, sukuria kadro kompoziciją.

Visuose mūsų darbuose Viktoras yra aktyvus dalyvis. Prieš ruošdamiesi filmams mes netyrinėdavome paveikslų ar nuotraukų, kuriais galėtume sekti. Taip jau atrodė, kad stilius yra ne priežastis, o rezultatas. Besiruošdami filmui klausydavome muzikos. Tai galėdavo būti bet kas, „Led Zeppelin“ ar Bachas, o kartais viena ir kita skirtinguose kambariuose tuo pat metu. Norėdavosi, kad vaizdas būtų muzikaliai turiningas. Elementarus konceptualizmas – forma ateina iš santykio su turiniu.

Ir Viktoro – mokyklos grupėje jis buvo būgnininkas – muzikalumas palieka pėdsaką visur. Jis regi klausa. O be to, Viktoras atidus ne tik grynai savo ūkio dalykams, bet ir žmonėms. Jo santykiai su personažais yra alcheminiai – jis juos pasitinka, reaguoja į juos – jaučia arba ne. Sugeba padaryti, kad suskambėtų ne fotografija, bet žmogus. Sugeba atitraukti kamerą sekundę prieš tai, kai žmogus pakelia rankas. Jis suteikia judesiui erdvės. Kaip pajunta, kad žmogus tai darys – man mįslė. Gal tai ir yra klausa? Viktoras tai vadina antenomis.

Tačiau visame stilistiškai vientisame filme yra keletas išsišokimų. Filmas prasideda nuo žvilgsnio iš kosmoso, bet suvoki, kad žiūri spalvingą vinjetę. Vinjetė įprastai yra trafaretas.

Taip. Mano teta Dana Karužaitė filme kalba apie stereotipus, apie tai, kad žmonėms reikalinga viską sudėlioti į lentynėles, nes jie savo esme kvailoki. Ir jei filmą įsivaizduosime kaip kelią, tai yra ėjimas iš vienos erdvės į kitą. Išeiti reiškia peržengti ribą, išeiti į kitą pasaulį – iš stereotipo, iš reklaminės būties, kurioje esame, iš savo supratimo, iš paveiksliukų, iš rojaus.

Akivaizdžiausia, kad pabėgai nuo dar vieno, visiškai suplėkusio stereotipo: filme Čiurlionio muzika suskamba tik keletui sekundžių. O nuolatos girdima fleita ir dudukas. Kodėl fleita? Tai – ramus alsavimas?

Čiurlionis Plungėje, Oginskio orkestre, mokėsi groti fleita. Bet net ne tai – jo paveikslų eskizuose kinai groja fleitomis, Panas pučia fleitą. Panas, kalbantis į ausį. Gamtos muzika, dangaus muzika, erdvė, kurioje ištirpsti besiklausydamas. Todėl pasitarę su kompozitoriumi Kipru Mašanausku filme panaudojome japonų fleitą shakuhashi ir armėnų duduką. Paties Čiurlionio kūriniai filme skamba tik du kartus, labai trumpai, gal todėl ir suskamba, o nevirsta dekoracija ar iliust-racija. Ramus, sutelktas fleitos balsas nepaneigia lietuvių simfoninės muzikos pradininko pasaulio, o greičiau jį iškelia lyg ant koturnų, drauge atskleisdamas jo virpėjimą, trapumą.

Pabaigai kaip rašytojas prie sagos pridedi epilogą, kuriame tamsų foną keičia šviesus, statišką filmavimą – beveik reportažinis. Viskas kinta kardinaliai, nes iki tol eita nuo Čiurlionio iki šiandienos,
o epiloge – nuo Čiurlionio dar atgal į praeitį. Bet tai atrodo kaip svetimkūnis, nes jau pripratai prie ritmo, nuotaikos.

Prodiuseris net siūlė atsisakyti tokio finalo, nes jis tarsi įvyko anksčiau, kai skamba varpai. Tačiau man buvo svarbus ribos peržengimas.

Todėl žmonių pasakojimus pakeičia reali fizinė Čiurlioniams priklausiusios žemės erdvė. O šalia – ateinanti iš nežinomybės vengriškos jų kilmės legenda. Kas yra realu? Kas tikra? Tiesa visuomet anapus žodžių, anapus įvardijimo.

Pabaigoje lieka paskutinis Danos sakinys, lyg ir juokais ištariamas „Aš tau dar atkeršysiu...“. Savotiška autoironija, bet ir priminimas ar net palaiminimas.

Man buvo būtina tokia pabaiga, nes norėjau nuo visko nuimti tą rimtą veido išraišką ir patetinę intonaciją. Senasis graikų teatras rodydavo po tris tragedijas ir pabaigai komediją. Komedija buvo privaloma, baigianti ir vainikuojanti.