Nr. 2018/3 (343)

Specialus vasaros „Kino“ numeris neatsitiktinai skirtas 1968-ųjų jubiliejui. Prieš penkiasdešimt metų politiniai, socialiniai ir kultūriniai neramumai sukrėtė turbūt visą pasaulį. Jie žymėjo ir esminius pokyčius kine: režisieriai revoliucingai traktavo ne tik juos supančią realybę, bet ir patį kino turinį bei formą.

Nusprendėme atsigręžti atgal, nes vis dar gyvename tarytum to meto šešėlyje. Istorija neturėtų veikti kaip kultūriniai raminamieji, palengvinantys ir tik trumpam atbukinantys vis labiau plintančią dabartinę depresiją. Atvirkščiai, praeitis turėtų padėti suvokti, kodėl ir iš kur kyla nepasitenkinimas šiuolaikiniu pasauliu.

1968-ųjų masiniai jaunimo protestai tapo matomiausia socialinių ir politinių pokyčių ekspresijos forma, tačiau kine šis maištavimas buvo išpranašautas bent dešimtmečiu anksčiau.

Tai ir prancūzų Naujosios bangos maištas prieš autoritetą bei vyresniųjų idealus, ir 1962-aisiais jaunų Vokietijos kūrėjų pasirašytas Oberhauzeno manifestas; ir 6-ajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje prasidėjęs dokumentinio kino judėjimas, kuriuo norėta atsiriboti nuo propagandinių intencijų ir pataikavimo masėms. O kur dar naujasis Lotynų Amerikos kinas su savo manifestais ir maištingas naujasis Holivudas? Aktyviai reiškėsi ir režisieriai, gyvenę už „geležinės uždangos“, ir būtent dėl savo buvimo „ne toje pusėje“ – iki šiol ne taip plačiai žinomi Vakarų pasauliui, kaip ir visas kitas likęs kinas, sukurtas ne baltaodžių.

Kodėl reikia prisiminti tuos maištingus laikus? Todėl, kad dabartinė jaunoji kūrėjų karta gyvena kultūrinio populizmo eroje, nesikrato konformizmo ir konjunktūrinio meno, bijo išsišokti, maištauti, įžūliai aproprijuoti ankstesnį meną. Nors ir gyvena demokratiniame pasaulyje, yra priklausomi nuo tradicinių industrijos taisyklių, organizacijų diktato. Jų menas, ir kultūra apskritai, pradėjo tarnauti verslui, nes dabartiniame pasaulyje pusiausvyros nebėra. Nyksta autorystė, išskirtinumas, vėl atsigauna kolektyvizmas, vis dažniau kuriama pagal patikrintus štampus; retai kada dabartinės kartos kūrėjų darbuose pajusi laužomas, naikinamas, ignoruojamas taisykles.

Tad labiausiai šį numerį rekomenduojame paskaityti jaunajai kartai. Juk kiekvienos kartos funkcija – manyti, kad gali geriau; rekomenduojame ir tiems, kurie jaučia nuovargį ir nepakantumą pionieriškam šaunuoliškumui. Paskaitę užduokite sau klausimą: ar 1968-ieji tikrai buvo prieš penkiasdešimt metų? O gal jie mus lenkia visu penkiasdešimtmečiu?

Soyez réaliste, demandez l’impossible!

Kinas