Nr. 2016/3 (335)

Taip susiklostė, kad ypač Lietuvoje, bet ir apskritai pasaulyje gerus filmus dažniausiai gali pamatyti tik festivaliuose. Todėl rudenį gyvenimas turi sutapti su festivalių ritmu. Kai išeis žurnalas, bus ką tik prasidėjęs Lenkų kino festivalis, pristatantis ne tik naujus filmus, bet ir restauruotą Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogą“. Iškart po jo lauks „Nepatogus kinas“, pasiūlysiantis prisiminti kitą ypatingą kūrinį – Claude’o Lanzmanno „Shoah“. Lapkritį jau reikės kauptis „Scanoramai“, kuri šiemet pristato ne tik naujausius tarptautinių kino festivalių atradimus, bet ir Andrzejaus Żuławskio retrospektyvą. Kad sprendimas, ką žiūrėti totalaus laiko deficito sąlygomis, būtų paprastesnis, skaitykite festivalių rengėjų ir kritikų rekomendacijas.

Karlovi Varų, Bolonijos „Il Cinema Ritrovato“, Lokarno festivaliuose šią vasarą apsilankė Aistė Račaitytė ir Mantė Valiūnaitė. Jų tekstuose galima pastebėti ir nerimo gaidų, kad festivaliai vis labiau tampa pramone. Pramonei nereikia asmenybių, ji gamina masinio vartojimo produktus. Todėl taip svarbu suprasti kūrėjus, kurie priešinasi iš visų jėgų ir kuria vienetinius gaminius. Šįkart žurnale daug dėmesio skiriama būtent individualybėms. Izolda Keidošiūtė rašo apie Kieślowskį, Živilė Pipinytė – apie Żuławskį, Neringa Kažukauskaitė – apie Kristen Stewart, Gediminas Kukta – apie Pietro Marcello, Auksė Kancerevičiūtė kalbasi su operatore Agnès Godard, Jorė Janavičiūtė – su aktore Marie-Josée Croze, mintimis apie meną ir politiką dalijasi Aleksandras Sokurovas. Turbūt svarbiausia, kad visi jie tikėjo arba tebetiki kinu, kuriame girdi autoriaus balsą ir matai autoriaus akimis pamatytus vaizdus.

kinas