Nr. 2018/1 (341)

Šiame numeryje atsisveikiname su Audriumi Kemežiu, taip skausmingai anksti mus palikusiu talentingiausiu savo kartos kino kūrėju, kurio kameros žvilgsnis buvo daugelio geriausių pastarojo dešimtmečio lietuvių filmų emocinis kamertonas.

Kaip visada metų pradžioje – dėmesys į „Kino pavasario“ programą. Šįmet dominuoja maišto dvasia, – tvirtina Santa Lingevičiūtė. „Kino pavasario“ retrospektyva supažindins su praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio prancūzų kino maištininku Jeanu Vigo, sukūrusiu vos du trumpametražius, vieną vidutinio metražo ir vieną ilgo metražo filmą, tačiau padariusiu didžiulę įtaką ateinančioms kino kūrėjų kartoms. Vigo, anot Neringos Kažukauskaitės, buvo kino poetas, vienišius, nieko nebijojęs, į nieką nesidairęs ir nesistengęs pritapti.

Praėjo jau penkiasdešimt metų nuo 1968-ųjų studentų revoliucijos Paryžiuje. Dabartiniams jauniems žmonėms tie audringi įvykiai beveik nieko nereiškia, nors istorijos eigą jie neabejotinai paveikė, – padėjo diskredituoti Vakarų pasaulyje
madingą marksistinę (maoistinę) ideologiją. Kairuoliški Gegužės revoliucijos lozungai išreiškė vaikų maištą prieš buržuazinį tėvų gyvenimo būdą ir... tam tikra prasme buvo perimti iš kino, skleidusio šio maišto nuotaikas. Tokio kino įsikūnijimas buvo Jeanas-Lucas Godard’as, o maištingąjį jo kūrybos laikotarpį rubrikoje „Kino istorijos“ primena Živilė Pipinytė.

Maištas kine – ir šio numerio tema. Ar šiandien įmanomas pasipriešinimas sistemai kino vaizdais ir įvaizdžiais, klausia Dovilė Grigaliūnaitė, pateikdama nemažai eksperimentinio trumpametražio ir dokumentinio kino pavyzdžių. Deja, dažnai režisieriai, pereidami prie ilgo metražo, pasuka saugesniu, politkorektiškesniu keliu, padėsiančiu patekti į tarptautinę areną.

Tačiau nesitaikymo su realybe dvasia ženklina kiekvieną ambicingą meno kūrinį. „Menas iš prigimties yra kritiškas. Idealizuotos Lenkijos rodymas būtų melas. Aštrus kino žvilgsnis padeda šį bei tą suprasti“, – sako Małgorzata Szumowska, filmo „Veidas“, kurį rodys „Kino pavasaris“, režisierė.

Lietuvių kinas kritinį angažuotumą, deja, seniausiai pamiršo, o gal nė neturėjo. „Trūksta filmų, kritiškai žvelgiančių ne tik į tikrovę, bet ir į vis labiau idealizuotą praeitį. Filmų, kurių režisieriai patriotizmą suvokia ne kaip ideologinę deklaraciją“, – savo tradiciniame feljetone apgailestauja Živilė Pipinytė.

Numeryje recenzuojame Audriaus Juzėno „Pelėdų kalną“, kalbamės su Arūnu Mateliu apie „Nuostabiuosius lūzerius“. Izolda Keidošiūtė iš arčiau pristato aktorę Charlotte Rampling, Rūta Birštonaitė – šįmetinio „Oskaro“ nugalėtoją Guillermo del Toro.

Ir nepamirškite „Kino pavasaryje“ pasinerti į pačias kino ištakas ir pažiūrėti prancūzų kinotyrininko, Kanų kino festivalio direktoriaus Thierry Frémaux iš brolių Lumière’ų juostų sumontuotą filmą „Lumière!“.

 

Kinas