Nr. 2022/4 (367)

Šis „Kino“ žurnalo numeris – didesnio kino pasakojimo apie lietuviško kino raidą sklaidos dalis. Žurnalo redakcijoje publikacijai ruošiamas didelės apimties leidinys „Nacionalinio kino tapatybė: raida, asmenybės, kontekstai“. Tai tekstų apie kino raidą ir dabartį rinktinė, kurios autoriai – kritikės ir kritikai, aktyvūs žurnalo turinio formuotojai.

Pirmas rudens numeris kviečia kai kuriuos jų tekstus skaityti dabar, pasižvalgyti po tolimą istoriją ir artimus kino procesus.

Tik lietuviškam kinui, jo autorių kūrybai skirtas „Kinas“ dar niekada nebuvo toks dosnus savam komerciniam, žiūroviškam kinui. Kad jis atsirado vos prieš gerą dešimtmetį, iliuzija. Apie sovietų Holivudą svajojo 8-ojo dešimtmečio kino „maršalas“,

„Goskino“ pirmininkas Filippas Jermašas. Būtent tame dešimtmetyje sovietų, tarp jų ir Lietuvos, režisieriai buvo raginami kurti kuo įvairesnių žanrų ir temų kiną, o visų sovietinių respublikų kino studijų ir Maskvos Centrinės televizijos bendradarbiavimas 8–9-uoju dešimtmečiais virto srautu pigių žiūroviškų filmų, kuriais buvo užgrūsta vienintelė visoje Sąjungoje matoma Centrinė televizija. Kaip ir kokiais filmais prie šio proceso prisidėjo Lietuvos kino studija? Kas yra filmų herojai „pilku“ pravardžiuojamame dešimtmetyje? Apie tai – kino kritikės Rasos Paukštytės tekstas. Temą pratęsia kinotyrininkė Ilona Vitkauskaitė – ji aptaria mūsų dienų komercinį kiną, puoselėjantį naujus, realybę pakeičiančius mitus.

Šis ruduo lietuviškame kine ypač dosnus žanrinio kino: Kristina Buožytė pristatys fantastinę distopiją „Vesper“, o Emilis Vėlyvis – detektyvą „Piktųjų karta“. Dalinamės šių režisierių kūrybos apžvalgomis (autorės I. Vitkauskaitė ir Rūta Birštonaitė). Elena Jasiūnaitė pasikalbėjo su jų filmų operatoriumi, „Sidabrinės gervės“ laureatu Feliksu Abrukausku – jam 2022-ieji itin turtingi premjerų.

Dokumentika – ir žurnalo, ir būsimo leidinio meilė. Režisieriaus Lino Mikutos ir kino operatorės Kristinos Sereikaitės kūrybą tyrinėja dokumentinio kino kritikė Rūta Oginskaitė.

Kokiomis temomis praturtina lietuviško kino peizažą mažumos bendros gamybos filmai, rašo E. Jasiūnaitė.

Ona Kotryna Dikavičiūtė kuruoja namų kino programą artėjančiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Ji supažindina skaitytojus su šia mažai nagrinėta vizualinio paveldo rūšimi ir atsako į klausimą, kodėl namų kiną verta žiūrėti. Šiuolaikinio kino tuštybės mugės detalės – Živilės Pipinytės feljetono objektas. Lietuviško kino gyvenimas pilnas visko...

Kinas