Nr. 2023/3 (372)

Svarbiausia vasaros pradžios premjera nykiuose kino teatrų repertuaruose – Weso Andersono „Asteroidų miestas“. Tiesiai iš Kanų kino festivalio. Apie šį savo „firminiu“ stiliumi garsėjantį režisierių rašo Elena Jasiūnaitė. Pasak autorės, „šiuolaikiniame kine, kuriame, atrodo, jau sunku pabėgti nuo svetimų įtakų, Andersonas sukūrė visiškai unikalų stilių. Jis laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinio Amerikos kino režisierių, padariusių įtaką ištisai naujajai nepriklausomą JAV kiną kuriančiai režisierių kartai. Jo filmai, iš pažiūros naivūs, nostalgiški ir jaukūs lyg gražiausi vaikystės prisiminimai, po stilizacijos fasadu slepia tikras tikro pasaulio, kuris anaiptol ne visada rožinis, istorijas.“

Izolda Keidošiūtė pristato bene populiariausią italų aktorių Lucą Marinelli, sukūrusį įsimintiną vaidmenį Pietro Marcello „Martine Idene“ (2019). Netrukus turėtų pasirodyti Joe Wrighto serialas „M. Šimtmečio sūnus“ („M: Son of the Century“), kuriame aktorius vaidina Benito Mussolini. Bus įdomu.

Tema šįkart dėmesį nukreipia nuo filmų ir kūrėjų į gerbėjus, kurių pretenzijos ir įtaka itin išaugo dėl socialinių medijų ir franšizių dominavimo populiariojoje kultūroje. Ilona Vitkauskaitė neria „į užnuodytus popkultūros vandenis“ ir bando suprasti, kas yra toksiško gerbėjo figūra, kurią puikiai įkūnijo Kathy Bates Robo Reinerio filme „Mizerė“ (1990).

Žurnalą papildė nauja serialų skiltis. Apie Neilo Druckmanno ir Craigo Mazino „Paskutinius mūsiškius“, „Mirtinus saitus“ ir „Spiečių“ rašo Ilona Vitkauskaitė.

Lietuvių filmotekoje šįkart tik vienas filmas – Neringa Kažukauskaitė pristato Vytauto V. Landsbergio sukurtą žinomo grafiko Mikalojaus Povilo Vilučio kino portretą. O Greta Vilnelė apsilankė Saulės Bliuvaitės debiutinio filmo „Akiplėša“, kuris pasakos apie dvi didelių svajonių ir ambicijų turinčias paaugles, filmavimo aikštelėje.

Ona Kotryna Dikavičiūtė supažindina su kelionių filmais, kurie nuo kino atsiradimo pradžios leido mažiau pasiturintiems žmonėms „pakeliauti“ po egzotiškus kraštus, užsienio miestus – „padarė pasaulį pasiekiamą ranka“. Autorė straipsnyje taip pat pristato šiųmečio renginio „Gilios upės tyliai plaukia“ programą, kurioje yra tokie kelio filmai kaip Monte Hellmano „Dviejų juostų plentas“ („Two-Lane Blacktop“, 1971), Friðriko Þóro Friðrikssono „Šaltkrėtis“ („Á köldum klaka“, 1994), Wimo Wenderso „Iki pasaulio pabaigos“ („Bis ans Ende der Welt“, 1991) ir kt.

Kino istorijose Živilė Pipinytė rašo apie Astą Nielsen: „Nielsen laikoma pirmąja kino tragike. Bet, ko gero, sėkmės pagrindas buvo ne aktorės meistriškumas ar natūralumas (tai savaime suprantama), o jos gebėjimas sulieti tradicinį, dažnai pakankamai literatūrišką, atpažįstamą moters personažą ir save – savo asmenybę, jausmus, mintis. Matyt, todėl ir lemtingosios moters kaukė suvokta kaip gana sąlygiškas ženklas. Ji visada vaidino daugiau, nei siūlė melodramatiški siužetai ir scenarijai.“

Linkime įspūdžių kupinų kelionių – kine ir ne tik!

Kinas