Nr. 2016/1 (333)

Šį sausį užvirė karšti debatai dėl „Oskarų“ nominacijų. Jau antrus metus iš eilės nominuojami tik baltaodžiai aktoriai ar aktorės (moterys kino industrijoje –atskira tema), nors JAV kino teatrai apie 46 procentus pajamų gauna iš nebaltaodžių. Tad neatsitiktinai šio numerio tema skirta juodaodžių kinui. Jos autorius Narius Kairys pateikia išties nemalonią statistiką. Pavyzdžiui, pirmoji juodaodė moteris Hattie McDaniel „Oskarą“ už antraplanį vaidmenį filme „Vėjo nublokšti“ gavo 1939 metais. Prireikė daugiau nei pusės amžiaus, kol 2001 m. buvo įvertinta Halle Berry. Amerikos kino akademija į kritiką sureagavo ir iki 2020 m. prižadėjo padvigubinti moterų ir etninių mažumų skaičių pačioje Akademijoje. Tikėkimės, dar pusę amžiaus laukti nebereikės.

O dabar grįžkime į savą daržą, nors jame veši cukriniai (baltieji) runkeliai ir neduokdie kelią pastos spalvotas egzempliorius. Pasirodo, Lietuva yra viena iš didžiųjų cukrinių runkelių tiekėjų pasaulyje. Telieka pasidžiaugti, kad jų vešlūs lapai nesugeba užgožti visko. Pavyzdžiui, ir vėl prasideda „Kino pavasaris“, kuriame atsirado vietos ne vienalyčiams, bet ir hibridiniams filmams. Viena iš „Kino pavasario“ retrospektyvų skirta Raimondui Vabalui, ją ypač norėtųsi rekomenduoti jauniems Lietuvos kino režisieriams, nes kad ir kaip būtų liūdna, dabartinio „lietuvių kino“ sąvoką Vabalas vartoja daugiau neigiama prasme. Norintiems kurti kiną labai svarbu pasidomėti ir Aleksandu Sokurovu. Su juo iš arčiau supažindina Živilė Pipinytė. Režisierius iki šiol įsitikinęs, kad be humanitarinio pasirengimo režisūra užsiimti neįmanoma. Tuo įtikinti padeda ir Ž. Pipinytės feljetonas. Autorė lietuvių kine laukia stebuklo ir turbūt ne vien tik to, kurį dabar kuria jauna režisierė kiaulių fermoje. Tad belieka palinkėti kuo dažniau skaityti (nors „Kiną“) ir žiūrėti kiną.

 

Kinas