Nr. 2018/2 (342)

Kai perskaitysite šį redakcijos žodį (jei jį skaitote), pirmiausia siūlome atsiversti 24 puslapį ir pradėti „Kino“ skaitymo malonumus nuo temos „Kaip pamatyti kvapą“. Živilė Pipinytė šįkart nusprendė pasidomėti, kaip filmuose rodomi kvapai. Sužinosite, kokiu odekolonu filme „Vėjo nublokšti“ burną skalavosi Skarlet O’Hara, kai į duris beldėsi jos mylimasis. Ką kvėpindamasi Guerlaino kvepalais „Shalimar“ kartojo Sigourney Weawer herojė sulaužyta koja filme „Dirbanti mergina“; kokius kvepalus patį Guerlainą paskatino sukurti Catherine Deneuve filmų herojės, o kokius, vienus garsiausių 9-ojo dešimtmečio, – įkvėpė Georgo Wilhelmo Pabsto filmas „Pandoros skrynia“, sukurtas dar 1929 metais. O ar nebuvote susimąstę, kad iki šiol vienas labiausiai kvepiančių filmo herojų – Ralpho Fienneso Gustavas iš „Viešbučio „Didysis Budapeštas“? Kokią prasmę kvepalų scena turi Toddo Hayneso filme „Kerol“ arba Eldaro Riazanovo komedijoje „Likimo ironija, arba Po pirties“ Ipolito dovanojami kvepalai?

Galbūt, perskaitę temą, kitaip skaitysite ir kitus tekstus, kursite kvepalus savo mintyse. Pavyzdžiui, įsivaizduosite, kaip kvepia Kanų kino festivalis bei jame apdovanoti filmai. Kaip kvėpinasi vienas įdomiausių JAV aktorių Joaquinas Phoenixas ir kaip galėjo kvepėti jo herojai tokiuose filmuose kaip „Gladiatorius“, „Mokytojas“, „Ji“ ar „Tavęs niekada čia nebuvo“.

Claire Denis filmų veikėjai taip pat turėtų originaliai kvepėti, ypač prisiminus režisierės papasakotą istoriją: Paryžiuje apsilankiusiam jos geram draugui režisieriui Hong Sang-soo taip patiko jos kvepalai, kad juos išgėrė sumaišęs su alkoholiu. Na, o jei pabos fantazuoti apie kvapus, siūlome paskaityti interviu su „Sengirės“ režisieriumi Mindaugu Survila ir montuotoju Danieliumi Kokanauskiu, pasidomėti, kaip patys kūrėjai traktuoja šią vizualiai paveikią juostą.

Balandį pasibaigusiame „Kino pavasaryje“ viešėjo du labai originalūs kūrėjai, tad nepraleiskite pokalbių su Seanu Bakeriu ir Natalija Meščianinova. Šiemet minimas Ingmaro Bergmano šimtmetis, taigi Živilė Pipinytė atsigręžia į jo kūrybą ir Forio salą, buvusią labai svarbia erdve režisieriui.

Ar dalykai keičiasi, ar tiesiog išlieka tokie patys, tik įgauna vis kitokį deklaratyvumo drabužį? Klausimas lieka atviras žurnalo feljetone.

Tad kvapnios vasaros!

Kinas