Nr. 2020/1 (352)

Kovo 19 d. prasidedantis „Kino pavasaris“ siūlys ne gręžtis atgal, o pamąstyti apie ateities scenarijus. Festivalio organizatoriai kviečia įsivaizduoti kelias galimas kryptis nuo galbūt grėsmingai katastrofiškos iki viltingai džiugios. Tačiau gal kartais svarbu atsisukti į praeitį ar artikuliuoti dabartį, kad neįvyktų baisiausi ateities scenarijai?

Tad šįkart siūlome ne vieną tekstą, besigręžiantį atgal. Štai Brigita Kulbytė kalbina archyvarą ir ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ įkūrėją Aleksą Gilaitį bei Vaidą Kazlauskaitę, menų istorikę ir kritikę. Kartu su kino kritikėmis Živile Pipinyte ir Neringa Kažukauskaite jie priklauso ekspertų grupei, dirbančiai peržiūrint ir vertinant 65 tūkstančių kino juostų kolekciją, priklausančią UAB „Lietuvos kinas“. Jau ne kartą minėjome, kad „Lietuvos kinas“ likviduojamas, o jo palikimas nerūpi jokioms Lietuvos institucijoms: nei Kultūros ministerijai, nei Lietuvos kino centrui. Tad Brigita Kulbytė retoriškai ir kartu su nerimu klausia, kur bus dedamas kablelis sakinyje „Naikinti negalima palikti“.

Apie istoriją, jos traktavimą šiuolaikiniame lietuvių istoriniame kine ir kokią dabartinę bei ateities kartą jis formuoja kalbame ir apskritojo stalo diskusijoje su akademikėmis Natalija Arlauskaite ir Violeta Davoliūte.

Praeities heroizaciją skirtingai suvokia ir du dokumentinio kino kūrėjai: Agnė Zalanskaitė filme „Partizanas“ ir Vytautas Puidokas – „El Madre Medico / Lietuvis Amazonės džiunglėse“. Abiejų požiūris į kiną ir filmo herojus skiriasi kaip dvi snaigės, kurių šįmet beveik nematėme. Tad paskaitykite ne tik filmų recenzijas, bet ir įdomų Neringos Kažukauskaitės interviu su Puidoku.

Tačiau grįžkime ir į dabartį. Iš arčiau pristatomi du „Oskaro“ laureatai: aktorė Laura Dern, gavusi jį už antraplanį vaidmenį filme „Santuokos istorija“, ir Pietų Korėjos režisierius Bong Joon-ho – net keturi „Oskarai“ už Lietuvoje taip laukiamą filmą „Parazitas“. Jį pamatysite „Kino pavasaryje“.

Bong Joon-ho buvo pakviestas tapti britų žurnalo „Sight & Sound“ kovo mėnesio numerio redaktoriumi. Jis viliasi, kad tokie komerciškai pažeidžiami kultūriniai leidiniai kaip minėtasis, prancūzų „Cahiers du cinéma“, japonų „Kinema Junpo“ ar korėjiečių „Cine 21“ bus ir toliau finansuojami, nes jie gali užauginti ne vieną ateities režisierių ir kino kritikų kartą. Tokių profesionalių leidinių pasaulyje tikrai daugiau, tad reikia tikėtis, kad jo žodžiai nueis tiesiai į dangų. O jei norite praplėsti kino istorijos žinias – būtinai paskaitykite ir Živilės Pipinytės tekstą „Kino istorijose“ apie Gustafą Gründgensą. Juk jei nors šiek tiek plačiau pasidomėtume kino istorija, jo ateitis tikrai būtų geresnė. Bent jau Lietuvoje.

Malonaus skaitymo ir gerų filmų „Kino pavasaryje“!

 

Kinas