Nr. 2020/5 (356)

„Kino“ redakcija, užuot žvilgtelėjusi pro langą ir poetiškai atsidususi: „Štai ir vėl ruduo, ir vėl artėja „Scanorama“,“ – turi ir toliau taikstytis su pandemijos diktuojamu gyvenimu. Jaukus žmogiškas mūsų kolektyvo bendravimas apsiriboja tik keliomis valandomis – daugiausia darbas vyksta nuotoliniu būdu; interviu žurnalui imti taip pat laiškų forma, o dažnas recenzuojamas filmas buvo žiūrėtas ne kino salėje.

Didžiausias rudens kino festivalis „Scanorama“ įvyks, tačiau ir jo organizatoriai bus priversti taikytis prie naujos realybės, tad nemažą dalį filmų galėsite žiūrėti namuose, juolab kad tik pasibaigus antrajam rinkimų turui paaiškės, ar vėl neteks užsidaryti tarp keturių sienų. Štai ir festivalio organizatoriai ironizuoja, kad Luiso Buñuelio filmo „Angelas naikintojas“ situacija dabar tokia visiems atpažįstama, jog galima paneigti net ir Platono mintį, kad menas tėra menka tikrovės kopija.

Tiems, kurie nematė šio filmo ir nenumano siužeto, būtina apsilankyti „Scanoramos“ retrospektyvoje, skirtoje Buñuelio 120-mečiui paminėti. Išsamiau režisieriaus kūrybą pristato Neringa Kažukauskaitė. Svarbiausia, kad bent jau klasika tapę filmai bus rodomi tik didžiajame ekrane. Rodos, išėjimas į kino teatrą ir filmų žiūrėjimas jame tuoj irgi taps klasika...

Tokia jau realybė – nieko negalime numatyti net mėnesį į priekį. Štai Ilona Vitkauskaitė labai išsamiai pristato Lietuvoje taip mėgstamo Denis Villeneuve’o kūrybą, mat šiais metais turėjo pasirodyti naujausias jo filmas „Kopa“. Deja, jo premjera nukelta į kitus metus, kaip ir laukiamas, bet sugrįžimą atidėliojantis Džeimsas Bondas. Tačiau straipsnį skaityti vis tiek verta, jei susidomėsite, neabejojame, kad ne vieną režisieriaus filmą rasite kino namų platformose.

Nepamirštame ir saviškių, tad šiame numeryje Rasa Paukštytė plačiau apžvelgia aktorės Gabijos Jaraminaitės kūrybinį kelią, labai taikliai ją apibūdindama „emocijų kolekcioniere“. Jaraminaitė nusifilmavo naujausiame Linos Lužytės filme „Pilis“, jį recenzuoja Ieva Toleikytė. Lietuvių filmotekoje šįkart – tikrai stiprių filmų recenzijos.

Deja, stipriais nepavadinsi užsienio filmų, pasirodžiusių kino teatruose po karantino, bet tai jau ne pačių teatrų kaltė. Kad geriau suvoktume, kokią krizę jie išgyvena, siūlome paskaityti Ginos Kimantaitės interviu su teatrų vadovais.

Na, o jei prasidės antra karantino banga, skaitykite Pedro Almodóvaro karantino dienoraščius, gilinkite kino žinias žiūrėdami jo rekomenduojamus filmus. Akiratį praplėsti padės ir Živilės Pipinytės kino istorijos apie kitokią kultūrinę revoliuciją – „Proletkult“. Svarbiausia – būti kantriems ir tikėti. Bent jau kinu, kuriuo taip tiki Almodóvaras.

Malonaus skaitymo ir turėkime vilties, kad vėl pasimatysime gruodžio mėnesį!

 

Kinas