Nr. 2015/4 (332)

Daugumai, o gal ir visiems kino kritikams kinas ir jo žiūrėjimas yra gyvenimo malonumas, gyvenimo būdas, darbas. Kinas kinta, jis nebe toks, koks buvo anksčiau, tačiau ar tai trūkumas, ar privalumas? Klausiame šio numerio žurnalo autorių, ko trūksta šiuolaikiniam kinui. O gal netrūksta nieko? Gal po penkiasdešimties ar daugiau metų dabar sukurti filmai taps chrestomatiniais? O gal nuguls kaip dulkės ant palangės, kurias bent kartą per savaitę nuvalome, kol susikaupia kitos.

Žurnalo turinį sužinosite jį pavartę, o šįkart – ištraukos iš autorių pamąstymų apie šiuolaikinį kiną. Kas jomis pasidalijo – iššifruosite patys.

„Viename interviu kalbėjausi su Agnieszka Holland, kodėl ekrane atsiranda vis daugiau nuobodžių filmų. Abi sutikome, kad jau senstame ir mažėja filmų, kurie galėtų sujaudinti. Antra priežastis, pasak režisierės, – tie, kurie kuria filmus, patys yra nuobodūs.“

„Į klausimą, ko labiausiai trūksta šiuolaikiniam kinui, atsakysiu taip: atsakingų ir nekonformistiškų kuratorių, drąsesnės atrankos, daugiau meilės kinui, o ne tik žiūrovui.“

„Šiuolaikiniam kinui tikrai netrūksta filmų. Tik žiūrovo, kuris turėtų drąsos, kantrybės, ryžto ieškoti. Bet gal šiomis savybėmis pasižyminčiam kino gerbėjui trūksta erdvės, kurioje jis su malonumu užsiimtų tais ieškojimais?“

„Šiuolaikiniam kinui dažniausiai trūksta drąsos būti nemadingam, nuoširdžių formos paieškų rūpimai temai, bendro kino kultūros pojūčio, o ne tik festivalinių tendencijų formulės kopijavimo.“

„Kalbant rimtai, ar galime įsivaizduoti, koks būtų šiandienos kinas, jei ne stulbinanti ir visiškai netikėta „Žvaigždžių karų“ sėkmė, įkvėpusi pasakos suaugusiems žanrą, kuris geometrine progresija išplito pačiais įvairiausiais, bet vis dėlto identiškais pavidalais ir prisidėjo prie spartaus visuomenės infantilėjimo? Juk pasakos suaugusiems labai patogiai kompensuoja realybės nepatogumus. Gal, nepaisant naujų technologijų poveikio, kinas būtų išlikęs, kaip čia geriau pasakius, labiau humanitarinis?“

„Man laisvo kino pavyzdys – Andrzejaus Żuławskio „Kosmosas“. Po ilgos pertraukos į filmavimo aikštelę sugrįžęs režisierius įtikinamai parodė, ką reiškia būti laisvam nuo pseudoaktualijų, kino madų, žvaigždžių, noro būti visiems suprantamam ir net nuo Gombrowicziaus. Todėl jo filmas gyvas.“

Telieka palinkėti skaitytojams jaukių švenčių ir nepamiršti „Kino“. Kinas