Nr. 2017/4 (340)

Neoficialus pasaulio humoro čempionas Ephraimas Kishonas guodžiasi, kad tokioje mažoje šalyje kaip Izraelis labai sunku statyti filmus. Vienoje savo satyrų „Būti kadre“ jis apibendrina, jog visi Izraelio gyventojai naują filmą turi pamatyti bent po tris kartus, kad atsipirktų filmo kūrimo išlaidos. Kai kuriems šalies gyventojams tenka patiems vaidinti, jei pakliūva kino žmonėms į nagus, kai ateina pasižiūrėti filmavimo.

Kadras – sakrali vieta, dėl jos kai kurie žmonės arba šiaip aktoriai, režisieriai, statistai gali paaukoti net gerai apmokamą darbą. Pavyzdžiui, Kishono kaimynas Morisas Kalaniotas, antrame plane turėjęs nesuskaičiuojamą galybę kartų leistis užminamas ant mažojo kojos pirštelio. Svarbiausia – būti kadre. Ir nesvarbu, kad galiausiai scena su vargšu Morisu buvo iškirpta. Viskas dėl švento tikslo.

Džiugu, kad alinantis ir daug fizinių bei egzistencinių išteklių reikalaujantis meno kūrimas (kaip Izraelyje) negresia lietuviškoms komedijoms: jos ne statomos, o gliaudomos kaip „siemkės“. Prie patiekalo reikia ir garnyro, tad Živilė Pipinytė siūlo nuostabų „receptą“ savo feljetone „Lietuviškų komedijų žiūrėjimo taisyklės“. Širdis apsals nuo ingredientų.

Jei į kadrą pažvelgtume giliau, plačiau ir pesimistiškiau – buvimas ar nebebuvimas jame kai kam šiuo metu pragaištingas. Kad ir Kevinui Spacey, kurį dėl seksualinio priekabiavimo iš kadro išmetė visi, kurie galėjo, ir jautėsi teisingai pasielgę. Tad Izolda Keidošiūtė atiduoda duoklę šio aktoriaus genijui, o ne nuodėmingam žmogui.

Į kadrą papuolė ir Šarūnas Bartas, kuris šiaip garsėja filmų kadrų kompozicijomis. Siūlome interviu, imtą iškart po „Šerkšno“ premjeros. Moralinę teisę (ne)teisti – arba vertinti, traktuoti (perfrazuojant amerikiečių rašytoją Claire Dederer) – monstriškų vyrų meną paliekame skaitytojui.

Na, o optimistiškiausia viso šito chaoso dalis – kelionė į negyvenamą salą. Tad Kalėdų proga savo autorių paklausėme, kokį filmą jie ten pasiimtų. Juk filmai į atmintį įsirėžia dėl tam tikro užstrigusio epizodo, galų gale vėl grąžinančio prie to paties kadro.

Juk mes visi esame kadrai. Tad gražių švenčių!

 

Kinas

 

340.jpg

Viršelyje – aktorė Eglė Mikulionytė filme „Stebuklas“, kuris rodomas kino teatruose. Apie filmą skaitykite 48 p.

mūsų kinas
Dovilė Grigaliūnaitė
Nežinomybė baugina arba suteikia laisvę
Elena Jasiūnaitė
O kaip jaučiamės mes?
Ieva Tumanovičiūtė
Močiute, Guten Tag!
Rimgailė Renevytė
Stebuklas
kino istorija
Živilė Pipinytė
Kaip graužikas tapo žmogumi
in memoriam
Giedrė Beinoriūtė
Be „pablažkių“, arba Kelios istorijos apie žmogų
interviu
Auksė Kancerevičiūtė
„Saulės miestas“ ir absurdą nugalėję jo žmonės
filmavimo aikštelė
Jorė Janavičiūtė
Tvano nebus
tema
Kalėdinis klausimas
kino teatras
Neringa Kažukauskaitė
Matilda
Ramūnas Pronckus
Geras laikas (Good Time)
Gediminas Kukta
Žmogžudystė Rytų eksprese (Murder on the Orient Express)
Ilona Vitkauskaitė
Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049 (Blade Runner 2049)
iš arčiau
Dovilė Raustytė
Emocinė kleptomanija, arba Niujorkas pagal brolius Safdie
Izolda Keidošiūtė
Kas bus toliau?
festivaliai
Neringa Kažukauskaitė
Kino poetų ir maištininkų patronas
Santa Lingevičiūtė
Kino pavasaris
Gediminas Kukta
Laiškai iš Berlyno (IV)
Mantė Valiūnaitė
Laiškai iš Berlyno (III)
Gediminas Kukta
Laiškai iš Berlyno (II)
Mantė Valiūnaitė
Laiškai iš Berlyno
Živilė Pipinytė
Šeimos šventės ties bedugne
Aistė Račaitytė
Kelrodžių beieškant
Mantė Valiūnaitė
Be Vidurio ir Rytų Europos
Eglė Maceinaitė
Žiemos ekranai
renginiai
LMTA jubiliejus
Marielle Vitureau
Lietuvių kino retrospektyva Prancūzų sinematekoje
feljetonas
Živilė Pipinytė
Lietuviškų komedijų žiūrėjimo taisyklės