Nr. 2011/3 (315)

Lietuvių kinas – koks jis, kaip apibrėžiamas? Pasirodo, tai vienas iš pačių kebliausių klausimų, į kurį nelengva atsakyti ir į „Kino“ žurnalo diskusiją susirinkusiems kino kritikams. Kino praktikų (pirmiausia prodiuserių) diskurse jau senokai išryškėjo autorinio ir komercinio kino perskyra, kuri dabar, po „Tado Blindos“ premjeros, tikėtina, dar labiau pagilės ir pasipildys naujais argumentais kovojant dėl valstybės finansavimo. Prieš penkerius metus jauni kino režisieriai buvo paskelbę savo „Manifestą“ – pasižadėjimą kurti žiūrovišką, patrauklų šiuolaikišką kiną, tačiau tai taip ir liko pažadais. Nyksta skirtis tarp profesionalaus ir mėgėjiško kino, prie to prisideda ir kino renginiai, kuriuose ir profesionalūs, ir studentiški, ir mėgėjiški filmai pristatomi kaip vienas lietuvių kinas.

Yra atskiri filmai, kūrėjai, bet ar egzistuoja bendra lietuvių kino idėja, kurią galima įžvelgti sovietmečiu kurtuose lietuvių filmuose? Deja, tokios idėjos diskusijos dalyviai nemato. Ar lietuvių kinas susijęs su realybe, kaip jis ją reflektuoja? – tai ypač svarbu nacionaliniam kinui, nes mus vienija ta pati realybė (Lukas Brašiškis). Kodėl šiuolaikiniai lietuvių režisieriai joje nemato dramos? (Ramūnas Aušrotas) Diskusijoje išryškėjo įvairūs požiūriai bei pageidavimai – tarp kitų ir „Kino“ žurnalui. Akivaizdu viena: jeigu valstybės kultūros politikoje kinui būtų skiriamas prideramas dėmesys, rasti atsakymus būtų kur kas lengviau.

Pasirodant šiam žurnalo numeriui per ekranus pergalingai žengia „Tadas Blinda“. Tačiau šis žygis išsikvėps ties valstybės siena, nes tai išimtinai vidaus vartojimo produktas. „Tado Blindos“ sėkmė galėtų pasitarnauti sociologams, ieškantiems atsakymo į klausimą, kokia yra Lietuvos visuomenės vertybinė orientacija ar jos estetinio išprusimo lygis. „Kinui“ filmą recenzavusiai Laimai Kreivytei taip ir liko neaišku, kodėl „Tadas Blinda“ kurtas dabar, kam šiandien reikalingas toks herojus, kokią žinią jis neša: „Kai Niujorke protestuotojai užima Volstritą, Lietuvoje galvojama ne apie žmonių vargus, o apie XIX a. sampratos tautinę valstybę ir jos priešus. Deja, naujausi politiniai įvykiai rodo, kad lietuviškumas vis dar konstruojamas per konfliktą su „svetimais“ – lenkais, rusais, žydais. Tokiame kontekste filmas iš pramogos virsta dar vienu siaurai suprantamo lietuviško patriotizmo atramos tašku.“

Ruduo, kaip įprasta, kupinas kino renginių, į kai kuriuos žurnalo numeris jau pavėlavo. Tačiau su malonumu pristatome garsų amerikiečių kino dokumentininką Fredericką Wisemaną, su kurio filmais jau antrus metus mus supažindina Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, šiųmetinį Kanų „Auksinės palmės šakelės“ laureatą Terrence’ą Malicką – jo „Gyvybės medį“ į savo programą įtraukė Kauno kino festivalis. Žiūrovų laukia Žmogaus teisių kino festivalis „Ad Hoc: Nepatogus kinas“, animacinis „Tindirindis“, daug staigmenų žadanti „Scanorama“. Kino sezonas įsibėgėja, skaitykite.

 

KINAS