Nr. 2022/1 (364)

Vėžlienos sriubos? Demidovo blynelių su juodaisiais ikrais? Putpelių sarkofage, įdarytų žąsų kepenėlėmis ir triufeliais? O gal romo pyrago su figomis ir cukruotomis vyšniomis? Aišku, kiekvienas patiekalas bus patiekiamas su atitinkamu gėrimu... Tai tik dalis filmo „Babetės puota“ meniu. Visą rasite jau tradicija tapusioje kalėdinėje žurnalo temoje. Šįkart autorių paprašėme pasvajoti, su kokiu režisieriumi jie norėtų pavakarieniauti. Nors viena jų teigia, esą šiame pasaulyje yra ir sukalbamesnių profesijų nei režisieriai bei kino kritikai ir fantazijose jau beveik mato tarantiniškas kraujo upes už senas ir naujas nuodėmes, žiemos šventės – susitaikymo metas.

Kita vertus, be kino nebūtų kino kritikos, o be jos gali išnykti ir pats kinas... Juk viena žiūrime, o kita skaitome.

Kritika gali būti negailestinga, bet gali ir iškelti į aukštumas, panardinti kūrinį į purvą arba uždėti jam karūną, sunaikinti kūrinio prasmes arba suteikti jam tokių, kokių jo autorius nė neįsivaizdavo. Ir tokia abipusė kritika bus teisinga. Dvejopas vertinimas reikalingas, nes visiškas jo nebuvimas reikštų kūrinio mirtį. Visą kino gyvavimo laiką kritikai su režisieriais flirtavo ir pykosi – juk namų be dūmų nebūna... Šiame numeryje turbūt daugiausia šurmulio sukels du požiūriai į Algimanto Puipos filmą „Sinefilija“. Ir gerai, vadinasi, apie jo filmus dar yra ką pasakyti ir parašyti. Juo labiau kad su režisieriumi pavakarieniauti norėtų ne viena kino kritikė.

Tačiau apžvelgiama ne tik „Sinefilija“. Paskaitę kitų autorių tekstus apie naujus Marijos Stonytės, Andriaus Blaževičiaus, Vytauto Puidoko ar Ramunės Rakauskaitės filmus suvoksite, kad kūrėjai savo kinu stengiasi formuoti visai kitokį žvilgsnį į mūsų realybę, nes ne viskas yra politika.

Šįkart iš arčiau pristatoma vengrų režisierė Ildikó Enyedi, o su jos kūryba turbūt niekas geriau nesupažindintų nei Živilė Pipinytė. Enyedi teigia, kad kino režisūra – geriausia profesija pasaulyje, leidžianti dezertyruoti iš nuosavo gyvenimo ir kartu užtikrinanti asmeninę raidą, kad jokia kita profesija neleidžia jungti kraštutinumų – įžengti su kino kamera į proziškas vietas ir jose ieškoti atsakymų į gilius filosofinius klausimus. Aišku, tam reikalingas ir talentas, ir vidinė gelmė.

Tačiau kino magiją kuria ne tik režisieriai, bet ir aktoriai, užtat ne veltui artėjant metų pabaigai siūlome paskaityti jautrų Izoldos Keidošiūtės atsisveikinimą su Jeanu-Pauliu Belmondo.

Šventiniame numeryje netrūks ir egzotikos – Deimantas Valančiūnas supažindina su Indijos siaubo kino istorija... Ir kas galėjo pagalvoti? Turbūt artimiausiu metu nesitikėjome ir keturių valandų filmo apie profesorių Vytautą Landsbergį, bet štai Sergejus Loznica užsispyrė ir tokį sukūrė. Pirmaisiais įspūdžiais apie filmą dalijasi Renata Šukaitytė. Laukti liko ne tiek ir daug – filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ kinuose pasirodys sausio 13-ąją.

Tačiau pirmiausia galite atsiversti feljetoną, įsipilti mėgstamo gėrimo ir pakelti taurę už visų metų kiną bei kritiką. Jaukių ir taikių!

Kinas