Nr. 2022/1 (364)

2022 m. vasario 24-oji pakeitė ne tik Didžiosios istorijos naratyvo kursą, bet ir kiekvieno mūsų mažąsias istorijas. Stebint vaizdus iš kovojančios Ukrainos, neapleidžia jausmas, kad galiausiai žmogiškumas, meilė ne tik kitam žmogui, bet ir gyvūnui nugalės. Beribis humanizmas ir bandymas gyventi toliau karo fone ryškus mūsų viršelį puošiančiame kadre iš filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“. Ukrainietės režisierės Irynos Tsilyk dokumentinio filmo pagrindinė herojė Anna Gladka ir jos šeima, dar 2014 m. likusi Donbase, sugeba kurti vidinį pasaulį, kurio nesunaikins jokios bombos, ir primena, kad gyvenimas nesustoja.

Neturi sustoti ir mūsų gyvenimas. Netrukus prasidėsiantis „Kino pavasaris“ labai tiksliai apibūdina dabartinę situaciją, kviesdamas į kiną šūkiu „Kad būtum, reikia kito“. Viena festivalio programos sudarytojų Ignė Smilingytė neabejoja – „ir kare, ir taikoje, ir bendruomenėse, ir Žemėje yra vienintelis būdas išgyventi – gyventi kartu“. Kino kūrimas ir jo žiūrėjimas palengvino anksčiau paminėtos ukrainietės Annos bei jos šeimos egzistenciją, tad artėjančio „Kino pavasario“ programa tepalengvina kiekvieno mūsų būtį.

Jei pasitikite mūsų kino kritikais ir žurnalo autoriais, atsiverskite jų rekomen- dacijas, kur viršų ima be galo humaniški filmai, gebėjimas prakalbinti ir išklausyti kad ir atsitiktinį praeivį, kaip daro lenkų režisierius Pawełas Łozińskis savo „Balkoniniame filme“.

Neatsitiktinai numeryje atsirado vietos ir dviem interviu su režisieriais, kurių filmai taip pat bus rodomi „Kino pavasaryje“. Juo labiau kad prieš Rusijos invaziją į Ukrainą (laimei, mes tai galime sakyti laisvai) pasirodęs Bruno Dumont’o filmas „Jos vardas Prancūzija“ dabar atrodo dar aktualesnis. Apie taip šiandien reikalingą kalbėjimąsi bei klausymąsi pasakoja ir kita prancūzų režisierė Claire Simon, sukūrusi filmą ir apie Lietuvoje populiarią rašytoją Marguerite Duras.

Tik pernai Lietuvoje pamėgto režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi filmą „Likimas ir fantazijos“ taip pat rodys „Kino pavasaris“. Pristatydama jo kūrybą išsamiau, Rūta Birštonaitė teigia: „Hamaguchi kino filosofija artima Marko Aurelijaus dvasiai, nes jo filmuose pamatinė žmogaus priedermė yra tiesiog gyventi savo gyvenimą, lyg tai būtų kasdienis ir įprastas darbas.“

Daugeliui (bent jau mūsų autorių) gyvenimas buvo vienoks iki vasario 24-osios ir kitoks po jos. Tačiau, perfrazuojant anksčiau minėtą Birštonaitę, gyventi toliau – tai pamatinė žmogaus priedermė. Tad ir siūlome nenustoti skaityti kino teatruose ar namų platformose rodytų filmų recenzijas, išsamiau susipažinti su „Matricos“ filmų fenomenu. Jei susidomėjote „Kino pavasario“ retrospektyviniais filmais, būtinai perskaitykite Živilės Pipinytės tekstą apie Andrzejaus Żuławskio „Apsėstosios“ atsiradimą.

Feljetone Pipinytė kai kam primins, o kai ką supažindins su tragišku lenkų žvaigždės Inos Benitos gyvenimu Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo. Ji pergyveno baisiausias akimirkas, ir turbūt tik dėl to, kad didžioji jos meilė buvo gyvenimas.

Taigi tikėkime, kad meilė gyvenimui turi nugalėti, būkime kartu, įsiklausykime ir palaikykime tuos, kurie dabar kenčia labiausiai.

Kinas