Nr. 2012/3 (319)

Ruduo – kino festivalių metas. Kino bulviakasis prasidėjo jau rugpjūčio viduryje, kartu su pirmą kartą Lietuvoje surengta Irano kino savaite, ją pratęsė „Baltijos bangos“ filmai, „Kino šortai“. Žurnale pristatome vienas kitam ant kulnų lipančius Lenkų filmų savaitę, Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, Kauno tarptautinį kino festivalį, „Tindirindį“, „Nepatogų kiną“ ir lapkritį rengiamą šiemet jau jubiliejinę „Scanoramą“. Festivaliai – tai ne tik nauji filmai, bet ir svarbių kino autorių retrospektyvos. Jų bus įvairių, o mes išsamiau pristatome du būsimus lietuvių sinefilų svečius, iškilias Europos kino asmenybes – rusų dokumentininką Viktorą Kosakovskį (jo portreto autorė Rūta Birštonaitė) ir vengrų kino meistrą Isváną Szabó, jam straipsnį paskyrė Linas Vildžiūnas. Šių režisierių filmai, matyt, ne vienam žiūrovui bus tikras atradimas (ypač jaunesnės kartos), nes tai – rankų darbo kinas, netelpantis į madingas ir pačių europiečių gerokai nuzulintas temas. Kad Europos, ypač Vidurio ir Rytų, kino kūrėjai jau baigia išeksploatuoti kai kurias su sovietmečiu ir geležine uždanga susijusias temas, patvirtina ir Santos Lingevičiūtės įspūdžiai iš vasaros viduryje vykusio Tarptautinio Karlovi Varų kino festivalio. Kino ir istorijos santykiai nuolat domina „Meno avilio“ aktyvistus, rengiančius kino stovyklas sename Žeimių dvare. Šiemet ten taip pat vyko diskusijos ir susitikimai, juos „Kino“ puslapiuose prisimena Goda Jurevičiūtė. Tačiau totalitarinis kinas vis dar aktualus. Tai patvirtina ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės straipsnis „Ką mums šiandien parodys draugas Bolšakovas?“, analizuojantis stalinizmo kiną ir rusų diktatoriaus požiūrį į „svarbiausiąjį iš menų“. Su Stalino valdymo laikotarpiu kurtais filmais išaugo ne viena sovietų žmonių karta, būtent šie filmai formavo didžiosios dalies gyventojų požiūrį į istoriją ir gyvenimo vertybes. Kad tas požiūris vis dar gyvas, paliudijo ir šią vasarą Rusiją į pasaulinės žiniasklaidos dėmesio centrą sugrąžinęs akcionisčių „Pussy Riot“ teismo procesas. Kitame, kiek anksčiau Irane vykusiame teismo procese buvo uždrausta kurti filmus režisieriui Jafarui Panahiui. Jo „Tai visai ne filmas“ įkvėpė Narių Kairį parašyti esė „Kūnas kaip politinis manifestas“.

Istorinės šios „Kino“ dalies atsvara – įvairios aktualijos. Izolda Keidošiūtė pristato aktorių Christianą Bale’ą – net keli jo filmai dabar sukasi mūsų kino teatruose. Rudenį jų repertuaras, be abejo, pagyvės, tad recenzijų skiltyje – keli jau rodomi ir būsimi filmai. Walterio Salleso ekranizuotą Jacko Kerouaco „Kelyje“ griežtai vertina Maksimas Ivanovas, Christopherio Nolano „Tamsos riterio sugrįžimu“ abejoja Ramūnas Pronckus, Malgorzatos Szumowskos „Jas“ recenzuoja Laima Kreivytė, Benoît Jacquot „Sudie, mano karaliene“ – Ieva Toleikytė, Woody Alleno „Į Romą su meile“ – Živilė Zablackaitė. Nijolės Andrijauskienės „Namų kino“ rekomendacijos skirtos tiems, kurie filmus mėgsta žiūrėti vieni patys.

„Lietuvių filmotekos“ rubrikoje – žurnalo puslapiuose debiutuojančios Elenos Jasiūnaitės reportažas iš Igno Jonyno filmo „Lošėjas“ filmavimo aikštelės ir jos plunksnos Jono Matonio filmo „Baltame skersgatvyje...“ recenzija. Gediminas Kukta analizuoja ilgai į ekranus keliaujantį Dovilės Gasiūnaitės „Narcizą“. Tačiau istorija rodo, kad kiekvienas filmas anksčiau ar vėliau sulaukia savo žiūrovų.

Tikimės, kad šis numeris padės nepasiklysti tarp rudens filmų, surasti vieniems kitus.

 

KINAS