Nr. 2018/5 (345)

Dabar itin mėgstamos įvairaus plauko apklausos. Savą apklausą nusprendė atlikti ir „Kinas“: paklausėme autorius, kokiu filmo personažu jie norėtų būti. Skaitytojus iš karto turime nuvilti, kad ryškėja ne pačios pozityviausios tendencijos. Konkrečiau – eskapistinės. Nemažai žurnalo autorių nebenori būti žmonėmis. Jie daug mieliau persikūnytų į tiltą, cinišką katiną, šunį (beveik cinišką), žmones atakuojančius paukščius, vampyrus, siurbiančius žmonėms kraują, ar net Vakarų civilizacijai pavojų keliantį peizažą. Nors ir artėja Kalėdos – prognozės nekokios.

Apokaliptinės nuotaikos kamuoja ir režisierius. Pavyzdžiui, Christianą Petzoldą, vedantį akivaizdžias paraleles tarp Antrojo pasaulinio karo ir šiandienos filme „Tranzitas“, kurį chirurgo tikslumu recenzuoja Ramūnas Pronckus. Stiego Larssono „Mileniumo“ gerbėjams taip pat teks nusivilti... Britų režisierius Steve’as McQueenas D. W. Griffitho nepakantumą perkelia į XXI a. Ameriką filme „Našlės“, o Ivanas I. Tverdovskis, anot Rimgailės Renevytės, savo „Šoklyje“ kuria šiurkštų bei tamsų miesčioniškos kasdienybės atspindį. Šių filmų recenzijų ieškokite mūsų rubrikoje „Kino teatras“.

Rūta Birštonaitė iš arčiau pristato Pawełą Pawlikowskį, kurio kine sutiksime „vienokį ar kitokį suirusios šeimos atstovą: tėvų netekusius ir giminių apleistus vaikus, vienišą motiną, nuo dukters atskirtą tėvą ar aplinkybių išskirtus mylimuosius“. Živilės Pipinytės aptariama britų aktorė Claire Foy „neprimena Holivudo žvaigždžių ir žvaigždučių“ ir dažniausiai renkasi probleminių moterų vaidmenis, o tai jau savaime nežada nieko gera.

Užtat tarptautinių kino festivalių apžvalgos pasiūlys ir malonių bei viltingų kino patirčių. Apimta kalėdinės nuotaikos, Aistė Račaitytė rašo tik apie gerus Toronto kino festivalio filmus, nors gausiems Xavier Dolano gerbėjams teks nusivilti. Piktų kritikių būrelis, viešėjęs Gdynės kino festivalyje, jam buvo negailestingas, nors ir atrado vieną kitą perlą. O Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje (IDFA) Dovilė Raustytė pajuto permainų skersvėjus. Mat naujasis meno vadovas kviečia kaip demokratijos branduolį propaguoti pliuralizmą, moterų ir vyrų lygiateisiškumą, tautų ir pasaulėžiūrų įvairovę.

Lietuvių filmus recenzuojantys autoriai mėgina savo tekstuose apčiuopti nacionalinio kino trajektorijas, o šios, minint Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, primena sovietinę stagnaciją. Pragiedrulių įžvelgia tik Rasa Paukštytė, analizuodama Audriaus Stonio ir Kristīnės Briedės „Laiko tiltus“.

Tad, jei vartotojiškų švenčių dienomis liksite vieni ar negalėsite patenkinti savo kino žiūrėjimo malonumų, linkime praleisti jas bent jau su „Kinu“! Tai papildomas šių metų numeris ir kalėdinė dovana ištikimiems žurnalo prenumeratoriams.

 

Kinas