Nr. 2022/3 (366)

Ukrainos kino tyrėja Olha Voznyuk tekste apie naująjį Ukrainos kiną rašo, kad šiuo metu, t. y. po 2022-ųjų vasario 24 d., jos gimtinėje filmuojamas kitoks kinas – dokumentuojamas karas, fiksuojami jo žiaurumai, ir autorė optimistiškai viliasi, kad kinas taip pat prisidės prie Ukrainos pergalės. Ji skaitytojus supažindina ir su ukrainiečių kinu, pradėtu kurti po 2014-ųjų Rusijos invazijos. Tuomet šalies kine atsirado visas būrys jaunų kūrėjų, išgarsėjusių jau debiutiniais filmais. Naujajai kino kartai vis svarbesnės tampa savojo „aš“ paieškos, savęs pažinimas ir tapatybės suvokimas. Aptariamų filmų daug, tačiau kol kas tik maža dalis rodyta Lietuvoje. Tikėkimės, kad viešai prieinamų kūrinių atsiras vis daugiau, juo labiau kad apie Ukrainos šiuolaikinį kiną žinome tikrai labai mažai.

Užtat apie švedų režisierių Rubeną Östlundą žinome neabejotinai daug – dėl jo lietuviškos kiekvieno filmo premjeros konkuruoja ir net pykstasi didieji Lietuvos festivaliai. Maža to, Östlundas šių metų Kanų festivalyje gavo jau antrą „Auksinę palmės šakelę“. Koks tai kūrėjas ir kokia jo sėkmės paslaptis, rašo Ramūnas Pronckus. Vesdamas paraleles su kitais kūrėjais, teksto autorius chirurgo tikslumu dėlioja portretą šio dabar labai madingo režisieriaus, kuriančio šiuolaikinės patogaus, nuobodulio, tuštumos kamuojamos visuomenės mozaiką.

Įdomu, ar šio švedų režisieriaus filmai taps klasika, ar kada nors tolimoje ateityje jis bus rodomas Bolonijos „Il Cinema Ritrovato“ festivalyje? Kur, pasak jame viešėjusios Mantės Valiūnaitės, kino istorija įgauna prasmę ne tik mažai grupelei tyrėjų, kuratorių ar kritikų. Šis festivalis nepaliauja rūpintis kino istorija ir prisideda prie nuolatinio jos papildymo bei perrašymo.

Džiugu, kad ir Lietuvoje jau septintą kartą organizuojamas ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“, kuriame šįmet daug dėmesio bus skirta Vladislavo Starevičiaus kūrybai – ne tai, kurią dauguma žino kaip „vabzdžių dresuotojo“ darbus. „Kino istorijoje“ Živilė Pipinytė pasakoja apie Grigorijaus Aleksandrovo 1936-ųjų filmą „Cirkas“, kurį taip pat turėtų rodyti „Pirmoji banga“. Į jį autorė žvelgia iš šiandienos perspektyvos, pasakodama ne tik apie mėgstamiausią Stalino filmą, bet ir apie tragišką kūrėjų likimą.

Liūdna, kad šiame numeryje kaip niekad daug in memoriam... Šįkart atsisveikiname su Regimantu Adomaičiu, Laimonu Tapinu ir Zenonu Tarakevičiumi.

Išėjusieji lieka mūsų mintyse visur, net jei ir keliaujate. O jei rugpjūčio mėnesį keliausite į Nidą – nepraleiskite „Baltijos bangos“ festivalio. Juk lietuviškos vasaros neprognozuojamos, tad lyjant lietui sėdėti kino salėje tikrai jauku. Arba, kaip rašo Pipinytė, ilgai žiūrėkite į lietų, gal ir jums pasirodys, kad lietus savaime yra kaip kinas.

Kinas