Nr. 2011/4 (316)

Metai rieda į pabaigą po Melancholijos planetos ženklu. Byra Europos Sąjunga, subyrėjo „Snoras“, baigiasi majų kalendorius, nežinomybei neatsparią žmoniškąją prigimtį vis dažniau kamuoja eschatologinės nuojautos, Europos kino akademija geriausiu metų filmu pripažįsta Larso von Triero „Melancholiją“...
Kanai šiemet režisierių nuskriaudė, bet akademikai šią skriaudą kilniadvasiškai kompensavo. Gal ir dėl tų pačių, išskyrus „Snorą“, čia išvardytų priežasčių. Gal akademikus užhipnotizavo perversiškai traukiantis von Triero su(si)naikinimo „grožis“, peržengiantis kičo ribas. Visa tai liudija kitą pabaigą – akademijų ir kino festivalių „reitinguose“ nebelieka vietos tikrajam kino menui, jį baigia išstumti konjunktūra, masinis skonis, „glamūras“.
Anot Živilės Pipinytės, jeigu Krysztofo Kieślowskio „Trumpas filmas apie žudymą“ ar Audriaus Stonio „Neregių žemė“, t. y. tie filmai, kurie pelnė Europos kino akademijos apdovanojimus prieš dvidešimt metų, būtų sukurti šiandien, jie nepatektų net į nominantų sąrašą.
Vokiečių kino kritikas Klausas Ederis, šiemet svečiavęsis „Scanoramoje“ ir vertinęs jos konkursinę trumpo metražo filmų programą, teigia, kad kino raida priklauso nuo visuomenės: „Vakarų Europoje pastarąjį dešimtmetį nebuvo jokių didesnių socialinio aktyvumo apraiškų. Be jų nėra kaitos, nėra atsinaujinimo, kaip gali atsirasti nauji filmai? Neįmanoma.“
Vienas nepastebimas, tačiau dramatiškas, revoliucijai prilygstantis lūžis vis dėlto vyko – vartojimo ekonomika galutinai suformavo vartotojų visuomenę. Tad ir menas dabar suvokiamas kaip prekė, o kultūra – kaip industrija, vyksta neišvengiama kultūros entropija. Galbūt tas praradimo jausmas lydėjo Rūtą Birštonaitę, analizuojančią seniausio pasaulyje (šimto trejų metų) ir vis dar kuriančio portugalų režisieriaus Manoelio de Oliveiros kūrybą. Jo filmus autorė prilygina neįprastoms kelionėms laiku, suteikiančioms „stingdantį supratimą, kad kai kas šiame pasaulyje yra negrįžtamai dingę“.
Panašus jausmas apima ir žiūrint jau beveik prieš pusšimtį metų sukurtus žymaus prancūzų komediografo Jacques’o Tati filmus, kurie, kaip ir jo mokinio Pierre’o Etaixo komedijos, sausio mėnesį bus rodomi prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ programoje. Tati sukūrė unikalų dirbtinį pasaulį – mechanistinį naujųjų laikų pasaulį, beprasmiško judėjimo, sukimosi ratu pasaulį, kuriame individualus žmogus tiesiog ištirpsta, tampa niekuo. Liūdnos Tati komedijos šiandien nepaprastai aktualios. Žiūrėkite klasiką. Tai pataria ir Ederis, – jei norite perprasti kino kalbą, žiūrėkite klasiką, ir ne po vieną kartą.
„Kaip apskritai suvokiame ir patiriame vaizdinį? Kuo vaizdų pasakojimas skiriasi nuo pasakojimo žodžiais?“ – klausia ir savo straipsnyje mėgina atsakyti Kristina Karvelytė. Džiugu, kad „Kine“ vis dažniau pasirodo teorinių svarstymų apie daugialypę kino ir jo percepcijos prigimtį. Tai neišsemiama tema. Juk teisingam teiginiui, kad kinas ryškiau nei bet kuris kitas menas atskleidžia gyvą pasaulį, galima oponuoti kitu, taip pat teisingu, kad tai tik iliuzija, bėgimo nuo tikrovės forma.


Laimingų Naujųjų!
Kinas