Nr. 2013/1 (321)

2013-uosius Lietuvos kino bendruomenė pasitiko su naujomis viltimis, nes pagaliau, po daugelio įtikinėjimo metų įkurtas Lietuvos kino centras – institucija, atsakinga už valstybės politiką kino srityje, remianti kino kūrybą, lietuviškų filmų sklaidą šalyje ir užsienyje. Apie šios institucijos viziją ir artimiausius planus kalbamės su Kino centro direktoriumi Rolandu Kvietkausku, žadančiu spręsti iškylančias problemas drauge su kinematografininkais.

Gal į klausimą, kokie turėtų būti rėmimo kriterijai, padės atsakyti kitų Europos šalių patirtis? Apie lėšų kinui skirstymą Suomijoje šiame numeryje pasakoja savo filmų retrospektyvą Vilniuje pristatęs režisierius Aku Louhimies.

Vos kelios dienos liko iki „Kino pavasario“, šiemet vėl padidėjusio, parodysiančio net 230 filmų. Ko tik čia neatrasi – net kulinarinį šou. Žurnale išsamiau pristatome konkursinę programą „Nauja Europa – nauji vardai“ ir Jeano-Luco Godard’o ankstyvųjų filmų retrospektyvą, kurią karštai rekomenduojame Naujosios bangos klasiko nepažįstantiems jaunosios kartos žiūrovams.

Festivalis „Žiemos ekranai“ šiemet surengė kito Naujosios bangos meistro Erico Rohmero retrospektyvą, kurią pristatė garsaus kino žurnalo „Cahiers du Cinéma“ redaktoriaus pavaduotojas Jeanas-Philippe’as Tessé. Pokalbyje su Neringa Kažukauskaite jis dalijasi mintimis apie Rohmero stilių, pasakoja apie ilgą „Cahiers du Cinéma“ kelią. Nestinga žinių ir iš užsienio. Šiemetiniame Roterdamo kino festivalyje Linas Vildžiūnas įžvelgė šiuolaikinio kino paralelių ir priešpriešų. Aptardama Berlinalės programą Živilė Pipinytė akcentuoja nekomercinio kino siužetus apie stiprias moteris ir skirtingus jų kelius, Santą Lingevičiūtę Berlyne domino, kaip keičiasi LGBTQ žmonių interpretacijos kine. Numerio temą šįkart pasiūlė Aneta Anra, kino kaip sapno fenomeną susiejusi su Algimanto Puipos filmais. „Aš pats beveik nesapnuoju. Ir tai labai blogai, – sako režisierius. – Bet kažkas sakė, kad nesapnavimą aš kompensuoju savo fantazija.“

Recenzuodama Kristinos Buožytės „Aurorą“, filmą apie prisijungimą prie svetimos sąmonės, Rūta Birštonaitė apgailestauja, kad nerealusis pasaulis jame sudvejintas – fantastinė ne tik Auroros karalija, bet ir skurdūs tikrovės atšvaitai – ją tyrinėjančio „mokslininko“ Luko darbovietė. „Kita vertus, mintis gal ir taikli: juk neretam darbas iš tiesų yra nieko bendra su visaverčiu gyvenimu neturinti terpė, kurioje diena iš dienos funkcionuoji kaip sapne.“

Feljetone Živilė Pipinytė prisimena senąją filmų peržiūrų kino kritikams tradiciją ir apgailestauja, kad ji išnyko. Gal todėl taip sunku užsakyti recenziją. Vis dėlto žurnale rasite „Anos Kareninos“, „Hičkoko“, „Taikinio #1“, „Ištrūkusio Džango“ vertinimus. O Izolda Keidošiūtė pasakoja nepaprastą aktoriaus Christopho Waltzo, gavusio jau antrąjį „Oskarą“ už vaidmenis Quentino Tarantino filmuose, istoriją.

 

Malonaus skaitymo,
Kinas