Nr. 2014/3 (327)

Rugsėjis – dokumentinio kino metas. Praėjusį mėnesį vyko Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, o britų kino žurnalas „Sight&Sound“ trečdalį numerio dedikavo būtent dokumentikai. Kasmet šis leidinys rengia numerius, skirtus geriausiųjų sąrašams, kuriuos sudarinėja kino profesionalai iš viso pasaulio. Šįkart 340 kino kritikų, kuratorių, akademikų ir režisierių rinko geriausius visų laikų dokumentinius filmus. Buvo išspausdinti šešių rūšių penkiasdešimtukai ir dešimtukai: kritikų, režisierių, dešimt geriausių dokumentinių, kuriuos sukūrė moterys, dešimt ne vakarietiškų filmų, dešimt geriausių režisierių, kuriuos rinko kritikai, ir dar toks pat, bet jau sudarytas pačių režisierių. Žurnalo sudarytojai klausia, ar tokie filmų reitingavimai neprisideda prie kanonų formavimo. Tačiau kartu ir pabrėžia, kad dokumentinis kinas yra nepelnytai primirštas, nors pastaraisiais metais įrodė, kad gali būti toks pat įtraukiantis ir įdomus, kaip ir vaidybinis. Faktai kalba patys už save: pernai Londono Šiuolaikinio meno instituto (ICA) repertuare visus metus išbuvo Joshua Oppenheimerio „Žudymo aktas“ („The Act of Killing“ – nuo 6-ojo dešimtmečio joks dokumentinis filmas nėra sulaukęs tokio dėmesio), taip pat pirmąkart Tarptautinio Venecijos kino festivalio istorijoje geriausiu filmu ir „Auksiniu liūtu“ buvo pagerbta dokumentinė Gianfranco Rosi juosta „Šventasis greitkelis“ („Sacro GRA“).

Augantis susidomėjimas dokumentiniu kinu neatsirado iš niekur. Pasak Živilės Pipinytės, „dauguma kino kalbos eksperimentų vyksta būtent dokumentiniame kine“. Tad dokumentinio kino istoriją, ryškiausius jo manifestus kritikė ir apžvelgia straipsnyje „Tikrovės pavidalai“. Apie ką daugiau šis numeris – sužinosite atsivertę žurnalą.

O dabar pateikiame pagal „Sight&Sound“ sudarytą bendrą kino kritikų ir režisierių dokumentinių filmų TOP 10:

„Žmogus su kino kamera“ („Čelovek s kinoaparatom“, rež. Dziga Vertov, 1929),
„Shoah“ („Shoah“, rež. Claude Lanzmann, 1985),
„Be saulės“ („Sans soleil“, rež. Chris Marker, 1983),
„Naktis ir rūkas“ („Nuit et brouillard“, rež. Alain Resnais, 1955),
„Plonytė mėlyna linija“ („The Thin Blue Line“, rež. Errol Morris, 1988),
„Vienos vasaros kronika“ („Chronique et d’un été“, rež. Edgar Morin, Jean Rouch, 1960),
„Nanukas iš Šiaurės“ („Nanook of the North“, rež. Robert J. Flaherty, 1922),
„Rinkėjai ir aš“ („Les glaneurs et la glaneuse“, rež. Agnès Varda, 2000),
„Nesidairyk atgal“ („Don’t Look Back“, rež. D. A. Pennebaker, 1967),
„Belovai“ („Belovy“, rež. Viktor Kosakovskij, 1993).