Nr. 2014/4 (328)

Visai neseniai praūžė „Scanorama“. Tad šiame numeryje dėmesio jai skiriama daug: Ieva Kotryna Skirmantaitė aptaria „Naujojo Baltijos kino“ konkursinę programą, kuri jai labiau asocijavosi su „naujuoju estų kinu“, Lina Klusaitė recenzuoja Jeano-Luco Godard’o „Sudie, kalba“. Tokios išsamios analizės Lietuvos spaudoje dar neteko skaityti. Aptariami ir trys lietuviški dokumentiniai filmai, kurių premjeros įvyko festivalyje. Vladas Rožėnas kalbina britų režisierę Joanną Hogg, nes „Scanorama“ parodė visus jos pilnametražius filmus, o Neringa Kažukauskaitė siūlo labai įdomų pokalbį su festivalio svečiais Ulrichu ir Erika Gregorais – garsiojo Berlyno „Arsenalo“ įkūrėjais. Tokio filmų lobyno slapčia pavydi turbūt ne vienas. O iš svečių yra ko pasimokyti, pavyzdžiui, kad labai svarbu ne tenkinti publikos lūkesčius, o daryti tai, kas įdomu tau pačiam, ir tikėti, kad publika tavimi seks. Rubrikoje „Iš arčiau“ Izolda Keidošiūtė bando išgvildenti Keanu Reeveso fenomeną. Šis aktorius vienu metu gali būti ir autsaideris, ir viena populiariausių Holivudo žvaigždžių. Ramūnas Pronckus negailestingai skrodžia Christopherio Nolano kūrybą, mat dėl paskutinio jo filmo „Tarp žvaigždžių“ visuomenę ištiko masinė psichozė. Net ir Lietuvoje. Tačiau svarbiausia – nenumaldomai artėja šventės ir dar vienų metų pabaiga. Kai kuriems šis metų laikas asocijuojasi su prisiminimais, išsipildžiusiais arba nerealizuotais norais ir svajonėmis. Kai kam – su persivalgymu, o gal atvirkščiai. O kai kam – su filmų žiūrėjimu. Tad metams baigiantis „Kino“ žurnalo autoriai dalijasi savo filmais, kuriuos dar šiemet norėtų pamatyti ir gal net rekomenduotų skaitytojams. Vieni, žiūrėdami aktorei į akis, nori už visus metus išsiverkti, kitiems tinkamiausias filmas Kalėdoms – „Bus kraujo“, o treti kaip ir kasmet pažiūrės „Likimo ironiją, arba Po pirties“ arba linksminsis skaitydami Živilės Pipinytės feljetoną apie lietuviškų filmų pavadinimų ypatybes. Laimingų Naujųjų metų!

KINAS