Nr. 2022/6 (369)

Iškentėti 2022-ieji baigėsi, sukėlę begalę dar nepasibaigusio karo traumų, kartais pasireiškiančių net tokiais absurdiškais pavidalais, kaip raginimas uždrausti Piotro Čaikovskio muzikos atlikimą. Sunkiai suvokiama, bet tokia Ukrainos kultūros ministro iniciatyva susilaukia nuolankaus mūsų viešosios nuomonės pritarimo, o tai irgi ksenofobinė karo trauma. Ką gi, laikinai pamirškime „Spragtuką“, nuostabią pasaką apie nugalinčią meilės jėgą kovoje su tamsos pasauliu. Vadovaudamiesi panašia logika turbūt neturėtume spausdinti vertingo Živilės Pipinytės straipsnio apie rusų aktorių ir režisierių Leonidą Obolenskį, 8-ajame dešimtmetyje vaidinusį Lietuvos kino studijos filmuose „Mainai“, „Riešutų duona“ ir „Faktas“. Tačiau įdomiausia šiame tekste – pats Obolenskio gyvenimas, sutapęs su visais žvėriškais Rusijos XX a. istorijos įvykiais ir jų nepalaužtas.

Žinią, kad geriausio Europos dokumentinio filmo titulą po trisdešimties metų Lietuvai atnešė Manto Kvedaravičiaus „Mariupolis 2“, taip pat apkartino absurdiška karo realybė. Pirmiausia tai, kad apdovanojimo kaina buvo režisieriaus gyvybė. Bet labiausiai – perkaitusių feisbuko protų išpuolis dėl filmo autorystės, tarsi unikalaus Kvedaravičiaus kino autorinės raiškos indėlis dėl žūties būtų sumenkęs taip, kad jį tektų dalintis su pakeleiviais.

Kinas, kaip masiškiausia medija, šiais laikais labiausiai atspindi visuomenės nuotaikas, balansuoja tarp katastrofizmo ir eskapizmo, tad ir paprašėme žurnalo autorių pasvarstyti, su kokiais filmais ir kodėl jiems asocijuojasi pastaraisiais metais dažniausiai vartojama frazė permanent crisis. Atsakymai turėtų jus sudominti. Juose – ir neišvengiama ekologinė katastrofa, ir neapleidžiantis vidinis nerimas, ir manipuliatyvi žiniasklaida, moralinė ambivalencija, ir branduolinio susinaikinimo grėsmė... Ar ne ryškiausiai visas šias nuojautas išreiškia Larso von Triero filmai, jo eschatologinės vizijos ir asmeniniai kompleksai, kuriuos vasario mėnesį bus proga prisiminti festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ rengiamoje retrospektyvoje.

Vis dėlto praslinkę metai lietuvių kinui buvo reikšmingi. Pažymėti Nacionalinių kultūros ir meno premijų Mantui Kvedaravičiui ir Giedrei Žickytei. Apie kitokį jautrumo kompasą keliaujant Kvedaravičiaus filmais, recenzuodama paskutinį jo darbą „Prologos“, kalba Mantė Valiūnaitė. Išsamiai aptardama Žickytės kūrybą, Ž. Pipinytė rašo: „Man ji įkūnija pirmąją nepriklausomos Lietuvos kino kūrėjų kartą, mokančią naudotis naujomis bendros gamybos, kino fondų, tarptautinių kino festivalių, laisvo keliavimo po pasaulį, viešųjų ryšių teikiamomis galimybėmis, kurių neturėjo lietuvių kino klasikai.“ Šis straipsnis paimtas iš spaudai rengiamos daugelio autorių rinktinės „Lietuvių kinas: laikas, filmai, asmenybės“, kurią ateinančiais metais ketina išleisti „Kino“ žurnalas.

Iki pasimatymo Naujaisiais!

Kinas