Nr. 2010/3 (311)

Ruduo, kaip jau tapo įprasta, dosniai pažėrė kino renginių, festivalių bei teminių rodymų. Sinefilams yra kas veikti. Baigėsi Lenkų kino savaitė, Tarptautinis Kauno kino festivalis, prasideda „Tindirindis“, festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“, kaupiasi startui „Scanorama“.

Tai ir rudeninis žurnalo numeris pirmiausia skirtas šioms aktualijoms, ne viskas į jį sutilpo, žurnalo turinys margas ir įvairus. Vis dėlto išskirtume vieną svarbią temą, kurią pasiūlė Vilniaus dokumentinių filmų festivalio kontekstas ir jo svečių, žinomų dokumentinio kino kūrėjų Nicolas Philibert’o ir Paweło Łozińskio mintys apie kino dokumentikos principus – santykį su filmuojama realybe ir filmuojamais žmonėmis, apie ribas, kurių nevalia peržengti. Kūrėjo etinę poziciją panašiai suvokia visi tikrieji dokumentinio kino meistrai, o štai požiūriai į patį kūrybos procesą, tiksliau tariant, metodą, gali būti labai įvairūs ir juos sugretinti be galo įdomu. Tai padaryti mums padeda abu svečius sumaniai kalbinę Jurga Stakėnaitė ir Tadeuszas Tomaszewskis.

„Scanorama“ pakvies į vokiečių režisieriaus (jau klasiko?) Wimo Wenderso filmų retrospektyvą, taigi būsimiems jos žiūrovams siūlome Ramūno Aušroto straipsnį, tikėdamiesi, kad jis padės įeiti į savitą Wenderso kino pasaulį, kuriame vaizdo sugestija ir kino kameros judėjimas reiškia kur kas daugiau nei siužetas, nors šis režisierius sinefilas ir žavisi klasikiniais amerikiečių kino žanrais. „Tačiau Wenderso filmai grynąja prasme nėra nei tradiciniai kelio filmai, nei vesternai, nes juose svarbiausia yra būties išgyvenimas, – rašo autorius. – Todėl juos galima pavadinti egzistenciniais filmais. Filmais ne apie psichologinę ar fizinę, o apie būties transformaciją.“

Lukas Brašiškis, aptardamas šiemetinį Niujorko kino festivalį, kuris nėra skirtas kino industrijos atstovams ir orientuojasi į išsilavinusį žiūrovą, ieško atsakymo į klausimą, kas šiandien yra kino menas ir kokios jo egzistavimo formos.

Na, o lietuviškosios žurnalo dalies akcentas yra naujasis Šarūno Barto filmas „Eurazijos aborigenas“, dar iki premjeros susilaukęs skirtingų vertinimų ir apdovanotas „Sidabrine gerve“ bei Anapos (NVS ir Baltijos šalių) festivalio Didžiuoju prizu. Jis kiek kitoks nei ankstesni Barto filmai, jame daugiau siužeto, primenančio film noir, bet, anot paties režisieriaus, „dūšia vis tiek ta pati“. O kriminalinis kontekstas, į kurį Bartas vis labiau linksta, padeda jam rutulioti nuolatinę temą apie laisvės negalimybę.

Filmą recenzuojanti Auksė Kancerevičiūtė klausia, ar Šarūnas Bartas sugriauna savo, kaip aukšta kinematografine praba pasižyminčio režisieriaus, mitą? O jauna literatė Ieva Toleikytė, įžvelgusi filmo siužeto apgaulingumą ir Barto užsispyrimą bei atkaklumą einant pasirinktu keliu, konstatuoja, kad šiandienėje Lietuvos kino situacijoje „Eurazijos aborigenas“ yra grynuolis, į kurį reikėtų lygiuotis.

Ramūnas Pronckus recenzuoja Sauliaus Drungos „Anarchiją Žirmūnuose“, Irma Šimanskytė – Audriaus Stonio „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“, Valdas Gedgaudas – Julijos ir Rimanto Gruodžių „Liekną“, Sonata Žalneravičiūtė – Algimanto Maceinos „Paskutinį“, Renata Šukaitytė – Jūratės Samulionytės „Šanxai Banzai“, Rūta Birštonaitė – puikią Rūtos Oginskaitės knygą apie dokumentininką Robertą Verbą, kurios ištraukų pernai publikavome ir mes.

Skaitykite, o vėl susitiksime tarpušvenčiu.

Kinas