Nr. 2022/2 (365)
„Ir vėl turime diktatorių, ir vėl vyksta karas. Ir vėl reikia, kad kinas nebūtų nebylus.“ Tai viena Volodymyro Zelenskio frazių, pasakytų per 75-ąjį Kanų festivalio atidarymą. Ar jautri Ukrainos prezidento kalba padarys nors menką įtaką ne tik tarptautinei kino bendruomenei, parodys laikas. Nors tą patį atidarymo vakarą virš Kanų praskridę reaktyviniai lėktuvai sukėlė kai kuriems ukrainiečių kino atstovams panikos priepuolį. Lėktuvai tapo Tomo Cruise’o prodiusuoto filmo „Asas Maverikas“ („Top Gun: Maverick“, rež. Joseph Kosinski) reklaminės kampanijos dalimi. Filmas rodomas ne tik Kanuose – į jo premjerą tuo pat metu Londone atvyko ir princas Williamas su žmona Catherine.
Sakoma, kad svetimo skausmo nebūna. Kalbama, kad po jautraus svarbiausio kino festivalio atidarymo gyvenimas ten vėl grįžo į normalaus gyvenimo vėžes, lyg nieko už miesto ribų nevyktų. Tačiau „Kinui“ Ukrainos kultūra, istorija ir skausmas – ne tokie tolimi.
Lietuvos kino bendruomenę karas Ukrainoje paveikė tiesiogiai – apgultame Mariupolyje buvo nužudytas režisierius Mantas Kvedaravičius. Prisiminimais pasidalijo keli jį pažinoję žmonės. Audrius Stonys rašo, kad šio kūrėjo „filmų šaknys siekė kažkokias tolimas, tamsias, su anapusybe susiliečiančias mūsų pasaulio erdves“. Ne veltui iš „Kino“ archyvų naujam gyvenimui prikeliame ir interviu su režisieriumi po 2016-aisiais pasirodžiusio jo „Mariupolio“. Kanuose parodytas „Mariupolis 2“, deja, pabaigtas kurti ne tokiomis aplinkybėmis, kokiomis visi tikėjosi. Kvedaravičiaus filmavimo užrašų fragmentas buvo panaudotas oficialiam filmo aprašymui. Jau sugriautą miestą jis apibūdino taip: „Tai buvo rojus pragare. Susiliečiantys trapūs drugelio sparnai.“
„Kino istorijose“ Živilė Pipinytė atgaivina ukrainiečių kino poetus, pradėdama Oleksandro Dovženkos užrašų knygelėse aprašytu sapnu. „Platūs laukai, auksiniai, begaliniai. Ir dangus toks mėlynas, toks ryškus, kokio gyvenime niekada nebūna. O jei ir būna, o jei toks ir atrodo, tai tik neįprastais laikais.“ Šis tekstas galėtų tapti puikios filmų retrospektyvos pagrindu.
Nors ne vieną mūsų apėmęs beprasmybės jausmas, laikas nestovi vietoje. Taigi siūlome ir tradicines savo rubrikas. Juo labiau kad Izolda Keidošiūtė išsamiau pristato Pedro Almodóvaro filmų moteris, kurios, anot režisieriaus, bent jau ispanų kultūroje daug gyvesnės, atviresnės ir ekspresyvesnės už vyrus. Filmų gamyba nesustojo, neužsidarė ir kino teatrai, tad siūlome nepraleisti, mūsų nuomone, įdomesnių šių metų filmų recenzijų; verta laukti ir kelių lietuviškų filmų premjerų, kurios įvyks dar šiais metais.
O jeigu laikas sustotų? Kaip ima stoti Rusijoje? Juk gauname informaciją, kad šioje šalyje Holivudo premjeras keičia net indiški filmai. Ar pasaulį be kino dar būtų galima vadinti žmonių pasauliu? Pipinytės rašytame feljetone rasite atsakymų.
Kinas
Viršelyje – kadras iš Lauryno Bareišos filmo „Piligrimai“. Apie filmą skaitykite 30 p.
Braižo savitumas ar profesinis meistriškumas?
Elena Jasiūnaitė
Moterys apie savo pasaulį
Elena Jasiūnaitė
Anapus laiko ir šviesos
Živilė Pipinytė
Ilgo metro filmas apie gyvenimą
Elena Jasiūnaitė
Dainos lapei
Mantė Valiūnaitė
Piligrimai
Monika Krikštopaitytė
Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus
Živilė Pipinytė
Sapnai apie Ukrainą
Danutė Gambickaitė
Pamirštas etapas
Laimonas Tapinas
Braižo savitumas ar profesinis meistriškumas?
Linas Vildžiūnas
Vienas pačių pirmųjų
Kitokia pasaulio idėja
Laimonas Tapinas
Braižo savitumas ar profesinis meistriškumas?
Neringa Kažukauskaitė
Akimirksnis bendrystės
Danutė Gambickaitė
Pamirštas etapas
Ramūnas Pronckus
Laukiniai vyrai (Vildmænd)
Gediminas Kukta
Likimas ir fantazijos (Gûzen to sôzô)
Agnė Mackė
Saulėlydis (Sundown)
Rūta Birštonaitė
Jos vardas Prancūzija (France)
Mantė Valiūnaitė
Memoria
Paulina Pukytė
Anetė (Annette)
Izolda Keidošiūtė
Viskas apie mano mamą
Gediminas Kukta
Likimas ir fantazijos (Gûzen to sôzô)
Agnė Mackė
Saulėlydis (Sundown)
Rūta Birštonaitė
Jos vardas Prancūzija (France)
Mantė Valiūnaitė
Memoria
Ramūnas Pronckus
Tigrų karalius
Živilė Pipinytė
Kai sustoja laikas