Nr. 2012/2 (318)

Seras Ridley Scottas sako, kad santykis tarp kvailų ir nekvailų filmų, anksčiau buvęs 50 ir 50, dabar, deja, tapo 97 ir 3. Lietuvos kino teatrų repertuare šis santykis dar dramatiškesnis. Puikiai žinome, patiriame savo kailiu, kaip negailestingai bet kokią alternatyvą iš ekranų išstūmė infantilus „vaikučių kinas“. Tradicinėje „Feljetono“ skiltyje Živilė Pipinytė apgailestauja, kad kartą du parodyti kuriame nors festivalyje šalies ekranų iki šiol nepasiekė geriausi pernykščiai filmai – iraniečio Asgharo Farhadi „Išsiskyrimas“, brolių Dardenne’ų „Berniukas su dviračiu“, Aleksandro Sokurovo „Faustas“. Sąrašą galėtume tęsti.

Festivalių vis daugiau, bet ar jiems reikia sinefilų? – klausia Ž. Pipinytė. „Kino festivaliams Lietuvoje iškilo grėsmė tapti neišprususio žiūrovo skoniui pataikaujančiais šou, tuštybės mugėmis, kur kinas, regis, pasmerktas tapti šalutiniu produktu.“ Vis dėlto negausiai sinefilų genčiai tai vienintelė galimybė pamatyti ir kitokį kiną. Tačiau vasarą stoja pauzė, tad patariame skaityti „Kiną“, nors jo turinys taip pat „vasarinis“.

Repertuaro „vinis“ – Ridley Scotto „Prometėjas“, tad šio režisieriaus kūrybą numeryje išsamiai aptaria Rasa Paukštytė. Juk „Scottas – kaip ir moralistas Stevenas Spielbergas, pasakotojas George’as Lucasas, politikierius Oliveris Stone’as, kino romanistas Francis Fordas Coppola – nėra masinės kultūros produktai, jie jos kūrėjai.“

„Pavojingas metodas“ – ne pats geriausias Davido Cronenbergo filmas. Tačiau psichoanalizės „tėvą“ Sigmundą Freudą ir jaunesnį jo kolegą Carlą Gustavą Jungą jame suvaidino talentingi aktoriai Viggo Mortensenas ir Michaelas Fassbenderis. Pastarasis atkreipė į save „Kino pavasario“ auditorijos dėmesį Steve’o McQueeno „Gėdoje“. Šį aktorių, vaidinantį robotą Deividą ir jo galvą, atpažinsite ir „Prometėjyje“, o „Kine“ jį plačiau pristato Ramūnas Pronckus. Jungo pacientę Sabiną Spielrein, vėliau tapusią jo mokine, „Pavojingame metode“ vaidina madinga britų aktorė Keira Knightley, apie ją rašo Izolda Keidošiūtė.

Praėjusį „Kino pavasarį“ primins Rūtos Birštonaitės straipsnis apie nepriklausomą belgų kūrėją Chantal Akerman, pokalbiai su festivalio svečiais, lenkų režisieriumi Gregu Zglińskiu („Drąsa“) ir rusų kino operatoriumi bei režisieriumi Pavelu Kostomarovu („Aš tave myliu...“). O festivalio programon įtrauktus jaunojo lietuvių kino bandymus aptaria kūrėjų bendraamžė Ieva Toleikytė.

Kol tęsiasi vasaros pauzė, skaitykite Santos Lingevičiūtės įspūdžius apie „pusę“ Kanų kino festivalio, Živilės Pipinytės kasmetinį lenkų kino derlių Gdynėje, Nariaus Kairio – apie netikėtą išvyką į Pavolgio miestus Pliosą, Ivanovą ir Jurjevecą, kur jau šeštą kartą vyko Andrejaus Tarkovskiui atminti skirtas festivalis „Zerkalo“.

Norime mes to ar nenorime, festivaliai šiais skubaus vartojimo laikais yra bene vienintelė sinefilų duona.

Kinas