Nr. 2023/2 (371)

„Karas tapo rutina, niekas nebestebina. Tai sunku derinti su filmų kūrimu. Galvoju, ar bent jau anksčiau galvojau, apie save kaip autobiografinių filmų kūrėją, ieškojau metaforų, išreiškiančių gyvenimą. Tikriausiai kitas mano filmas bus labai žiaurus, bet kartu ir cringe (angl. nepatogus humoras). Žiaurumas, nepatogus komiškumas, skausmas ir stebuklas. Šie žodžiai paaiškina dabartinį mano gyvenimą“, – sako Antonio Lukichius, vadinamas vienu originaliausių Ukrainos jaunosios kartos režisierių. Nuo išties įdomaus pokalbio su juo ir siūlytume pradėti pavasarinio „Kino“ skaitymą.

Rasa Samuolytė puikiai pažįstama mūsų kino ir teatro žiūrovams. Apie jos vaidmenis kine Rimgailė Renevytė rašo: „Šiuolaikinis lietuviškas kinas laukia aktorių, vaidinančių natūraliai, turinčių trūkumų, savo požiūrį, todėl toks kinas atviras Samuolytei. Toks kinas atveria tą žmogišką paprastumą, kuris ekrane nėra suvokiamas kaip trūkumas.“

Ilona Vitkauskaitė aptaria pastarųjų metų filmuose ir serialuose ryškią tendenciją – privilegijuotųjų klasių atstovų ir jų papročių satyras, kuriose turčiai vaizduojami kaip būtybės be jokios sąžinės graužaties, narcizai ar tiesiog kvailiai, keliantys pavojų visuomenei, demokratijai ir net planetos išlikimui. „Stiklinis svogūnas“, „Meniu“, „Liūdesio trikampis“, „Palikimas“, „Baltasis lotosas“ – tik keli tokių satyrų pavyzdžiai.

„Lietuvių filmotekoje“ daug vietos skiriama gausioms „Kino pavasario“ premjeroms. Ieva Tumanovičiūtė rašo apie Nerijaus Mileriaus „Gyvenimą po mirties“, Neringa Kažukauskaitė – apie „Mariupolį 2“, Živilė Pipinytė – apie Austėjos Urbaitės „Per arti“ ir kiek anksčiau kino teatruose pasirodžiusį Tito Lauciaus „Paradą“.

Gabrielė Arlauskaitė dalijasi savo įspūdžiais iš Karolio Kaupinio „Badautojų namelio“ filmavimo aikštelės Vilijampolėje. Filmas sugrąžins į pirmuosius nepriklausomybės metus ir pasakos apie LRT komiteto darbuotojus, kurie, sovietų kariuomenei užgrobus televizijos pastatą, protestavo surengdami bado akciją.

Istorikas Audrius Dambrauskas tęsia pasakojimą apie Kuršių neriją. Pipinytė „Kino istorijose“ rašo apie vieną populiariausių Alaino Resnais (1922–2014) filmų „Mano dėdulė iš Amerikos“ („Mon oncle d’Amérique“, 1979). „Resnais kalba apie svarbius ir sudėtingus dalykus, bet nepamokslauja. Filmas iškart nepastebimai virsta eksperimentų ir žaidimų erdve – mokslininkas eksperimentuoja su žiurkėmis, Resnais – su aktoriais, vaizdais ir kino formomis. Režisierius jungia vaidybinio ir dokumentinio kino, koliažo elementus, bet leidžia žiūrovui rinktis, kuo tikėti – fikcija ar mokslininkų teiginiais.“

Skaitymo daug ir įvairaus. Tad, tikimės, lauksite ir kito numerio.

Kinas