Nr. 2012/4 (320)

Pradėkime nuo pradžios. Pernai sukako 150 metų nuo kino reginio pradininko Georges’o Mélièso gimimo. Broliai Lumière’ai užfiksavo judančius vaizdus, o pirmąjį jų seansą aplankęs Mélièsas šiuos vaizdus kūrė pats, pasitelkęs fantaziją, triukus, kostiumus, scenografiją, kino juostoje dar paspalvindamas ranka. Mélièsas pirmasis nukeliavo į Mėnulį ir atvėrė kino iliuzijų pasaulį, davė pradžią vaidybiniam kinui.

Jubiliejiniais metais Mélièso palikuonys, įkūrę jo vardo asociaciją, vis dar ieškančią jo filmų, kurių šis meistras sukūrė per penkis šimtus, su specialia programa apvažiavo daugelį pasaulio šalių (apie tai rašo Ramunė Zdanavičiūtė-Lapas), o Martinas Scorsese sukūrė gal net sau pačiam netikėtą Georges’ui Mélièsui skirtą kino pasaką „Hugo“ su laiminga pabaiga apie viskuo nusivylusį ir tikėjimą atgaunantį kino stebuklų kūrėją. Deja, mūsų kino platintojams filmas „Hugo“ pasirodė per prastas ar pernelyg sudėtingas jų pačių suformuotam žiūrovų mentalitetui, tad ekranų jis nepasiekė ir tik dabar pasirodė DVD, kuris būtų puiki kalėdinė dovana Jūsų draugams ir artimiesiems.

Su kino istorija susijusios ir kai kurios kitos numerio temos. Archyvinės medžiagos panaudojimą naujuose filmuose, suteikiant seniems kadrams visai kitą prasmę, nagrinėja Lukas Brašiškis. Praeitin jau buvo nuėjusi net 1992 m. Europos kino akademijos „Felikso“ prizu už geriausią dokumentinį filmą apdovanota Audriaus Stonio „Neregių žemė“, šiemet restauruota, suskaitmeninta ir tiesiogine žodžio prasme prikelta naujam gyvenimui, – apie tai su filmo kūrėjais ir restauratoriais kalbasi Elena Jasiūnaitė. Atsisveikiname su bene vienintele lietuvių kino žvaigžde Eugenija Pleškyte. Pristatome amžiumi vyriausią prancūzų Naujosios bangos kūrėją Ericą Rohmerą, sukūrusį savitą intymaus, kamerinio filmo stilių, jo retrospektyvą ateinančių metų pradžioje pasiūlys prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“.

Tačiau daugiausiai impulsų šiam žurnalo numeriui davė Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Kasdienis kino teatrų repertuaras toks skurdus, kad nusprendėme verčiau kalbėti apie tai, kas susilaukė didelio žiūrovų susidomėjimo būtent šiame festivalyje, parodžiusiame beveik visa tai, kas šiuo metu aktualiausia. Aptariame Kanų ir Europos kino akademijos laurus pelniusią Michaelio Haneke’s „Meilę“ (dvi nuomonės), po ilgos pertraukos sugrįžusio prancūzų kino ramybės drumstėjo Leos Caraxo „Šventuosius motorus“, rumunų režisieriaus Cristiano Mungiu dramą „Už kalvų“.

Nemažai dėmesio skiriame lietuvių dokumentikai, ji šį rudenį užderėjo gana gausiai, buvo rodyta VDFF ir „Scanoramoje“, įsileista net į komercinį repertuarą. Tai Giedrės Beinoriūtės „Pokalbiai rimtomis temomis“, Tomo Smulkio „Rojaus beieškant“, Godos Rupeikaitės „Variacijos kaukės tema“, Linos Lužytės „Igruški“, Marato Sargsyano „Tėvas“.

Rugsėjį vykusioje Lenkų kino savaitėje pristatyti puikaus savo filmo „Tamsoje“ buvo atvykusi Agnieszka Holland. Skaitydami režisierės interviu visuomet rasime netikėtų įžvalgų apie nūdienos kino situaciją. Štai viena jų: „Man Bergmano „Fani ir Aleksandras“ yra vidurio kinas. Fellini filmai yra vidurio kinas, taip pat kaip ir geriausi Kurosawos ar Wajdos filmai. (...) Aš manau, kad vidurio kinas yra Europos ir geriausio amerikiečių kino druska. Tik, deja, tokio kino padėtis dabar yra blogiausia (...): festivaliniam tinklui jis per mažai ezoteriškas, per mažai elitinis ir per mažai nesuprantamas, o multipleksams – pernelyg sudėtingas ir keliantis per sunkias temas.“

 

Laimingų Naujųjų!

Kinas