Nr. 2025/5 (385)

Šventiniame „Kine“ daug dėmesio skiriama kempui ir trešui – painioms ir neretai persiklojančioms sąvokoms, kurios verčia permąstyti kino istoriją ir kanoną, vertės ir skonio kriterijus, savo mąstyseną, kino žiūrėjimo įpročius ir tai, kas mums kelia malonumą, nuodėmingą (guilty pleasure) arba ne.

Tad Paulina Drėgvaitė pristato trešo ir kempo princu tituluojamo Johno Waterso kūrybą, Vitalijus Binevičius – trumpą blogo kino istoriją, Santa Lingevičiūtė – kostiumų dailininkę Sandy Powell, kurios kūrybos šerdis yra kempo estetika ir kuri dirbo su tokiais režisieriais kaip Derekas Jarmanas ir Toddas Haynesas. Išsamiau kempą analizuoja Justinas Šuliokas, pasitelkdamas Pedro Almodóvaro filmą „Viskas apie mano mamą“.

Kalėdinėje anketoje žurnalo autoriai svarsto apie savo „nuodėmingus malonumus“. Labai įdomu, dėl ko nusidėję jaučiasi kino kritikai, kurie ir kuria skirtį tarp gerų, dėmesio vertų kūrinių ir to, ką reikėtų išmesti į šiukšlyną.

Na, o tradicinėse „Kino teatro“, „Lietuvių filmotekos“ ir kitose skiltyse grįžtame į savo vėžes: recenzuojame naujausią Jimo Jarmuscho filmą „Tėvas motina sesuo brolis“, Yorgoso Lanthimoso „Bugoniją“, Guillermo del Toro, Paolo Sorrentino, Kathryn Bigelow ir kitų garsių režisierių darbus.

Metų pabaiga buvo gausi lietuviškų premjerų. Ilona Vitkauskaitė rašo apie lietuviškus „Scanoramos“ filmus, Santa Lingevičiūtė – apie Igno Jonyno „Sieną“, Justinas Šuliokas pristato Šarūno Barto „Apsilankymą namuose“, Neringa Kažukauskaitė ir Elena Jasiūnaitė – dokumentinius „BIX beveik NIRVANA“ ir „Laivą“.

„Kino istorijose“ Živilė Pipinytė nesusilaikė ir parašė meilės laišką Klebero Mendonços Filho filmui „Slaptasis agentas“, kurį kino teatruose bus galima pamatyti jau kitų metų pradžioje.

Izolda Keidošiūtė „In memoriam“ išlydi aktorę Claudią Cardinale, kuri filmavosi pas garsiausius italų režisierius, o Linas Vildžiūnas – Kostą Smoriginą.

„Feljetone“ Živilė Pipinytė rašo apie intelektualinį nuolankumą (savo paties ribotumo suvokimą), kurio tikriausiai reikėtų pasimokyti kiekvienam, ir dabar net pas mus gają boikoto kultūrą (tereikia prisiminti Seano Bakerio „Anoros“ atvejį). Pastaroji rodo ne tik intelektualinio nuolankumo stygių, bet ir tai, kad žiūrovas laikomas kvailiu, negebančiu mąstyti ir suvokti etinių, moralinių ar kitokių dviprasmybių. Už jį sprendimus privalo daryti kiti...

Linkime Naujuosius metus sutikti bent su lašeliu kempiško žaismingumo ir ironijos!

Kinas