Nr. 2026/1 (386)

Pavasarinio „Kino“ geografija plati – nuo Berlyno iki tolimosios Argentinos. Ilona Vitkauskaitė „Festivalių“ skiltyje dalijasi įspūdžiais iš 76-osios Berlinalės, kurioje šiais metais, regis, daugiau skandalų nei dėmesio verto kino. Aistė Račaitytė pristato Argentinos kino režisierę Lucrecią Martel ir teigia, kad „sunku rasti kitą kūrėją, padariusį tokią stiprią įtaką nacionaliniam ir pasaulio kinui vos penkiais ilgametražiais filmais“. Režisierės retrospektyvą dar bus galima pamatyti pavasarį.

 

Tęsiant argentinietiško kino temą, Vitkauskaitė rašo apie maištininkų kolektyvą „El Pampero Cine“ (jį sudaro Mariano Llinás, Alejo Moguillansky, Agustínas Mendilaharzu ir Laura Citarella), kuriantį išskirtinius, nepaklūstančius tradiciniam pasakojimui filmus, kurie ir plečia kino galimybes, ir kvestionuoja įprastus jo kūrimo principus.

 

Santa Lingevičiūtė „Iš arčiau“ rašo apie šio apdovanojimų sezono numylėtinę Jessie Buckley, kuriai pranašaujamas ir „Oskaras“. Pasak autorės: „Buckley herojės dažnai yra impulsyvios, „neteisingos“, kartais žiaurios ar savanaudiškos. Jos gali palikti vaikus, įsimylėti galimą žudiką, rizikuoti viskuo dėl svajonės arba stoti ginti vyro, kurį visi kiti jau nuteisė. Tačiau Buckley niekada nepaverčia vaidmenų moralės pamokomis. Priešingai, ji leidžia savo moterims būti netvarkingoms, klystančioms, gyvoms.“

 

Tokia buvo ir Brigitte Bardot, apie kurią „In memoriam“ rašo Živilė Pipinytė. O Neringa Kažukauskaitė išlydi vengrą Béla Tarrą, kuris, pasak kritikės, buvo „tarsi atskira galaktika, nutolusi nuo kino industrijos diktuojamų taisyklių. Ramiai, oriai ir nuosekliai kiekvienu savo filmu jis teigė, kad kinas yra „septintasis menas“, o ne vien tik kino industrijos produktas.“

 

„Lietuvių filmotekoje“ Justinas Šuliokas ir Santa Lingevičiūtė recenzuoja Karolio Kaupinio „Badautojų namelį“ bei Jurgio Matulevičiaus „Kinų jūrą“, o Račaitytė kalbina Aistę Žegulytę, kurios ilgai laukto dokumentinio filmo „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ premjera įvyks „Kino pavasaryje“.

 

Na, o „Kino teatre“ daugiau ar mažiau nuskambėję filmai – tiek „Oskarams“ nominuoti Chloé Zhao „Hamnetas“ ir Josho Safdie „Didysis Martis“, tiek medijose gausiai aptarinėjamas Emerald Fennell „Vėtrų kalnas“.

 

Linkime gražaus pavasario tiek kine, tiek už lango!

 

 

Kinas