Nr. 2026/2 (387)

Praūžė vienas svarbiausių metų kino įvykių – Kanų kino festivalis. Apie jį rašo Aistė Račaitytė. Latvį režisierių Viesturą Kairišą, kurio filmas „Ulja“ rodytas konkursinėje Kanų „Kito žvilgsnio“ programoje, kalbina nauja žurnalo autorė, ukrainiečių kritikė Nataliia Serebriakova. „Ulja“ Lietuvos ekranuose turėtų pasirodyti šį rudenį.

Belaukiant Christopherio Nolano „Odisėjos“, kviečiame susipažinti su operatoriumi Hoyte van Hoytema, su kuriuo Nolanas dirba jau daugiau nei dešimtmetį. Pasak Santos Lingevičiūtės: „Su van Hoytema Nolano filmai tapo labiau jutiminiai. Ankstesniuose Nolano darbuose kamera dažnai veikė kaip preciziškas konstravimo instrumentas, valdantis erdvę, logiką, struktūrą. Van Hoytema į šį pasaulį įnešė trapumo, fizinio artumo ir net tam tikro chaoso pojūtį. Jo kamera pradėjo ne tik rodyti mastelį, bet ir jausti žmogų jame.“ Kadras iš „Odisėjos“ papuošė ir „Kino“ viršelį.

Izolda Keidošiūtė išsamiai pristato Stellano Skarsgårdo karjerą. Aktorius filmavosi pas švedų klasikus, net Ingmarą Bergmaną, daną Larsą von Trierą ir Holivudo filmuose – nuo „Karibų piratų“ iki Denis Villeneuve’o „Kopų“.

Ilona Vitkauskaitė rašo apie XXI a. karo vaizdinius ir teigia, kad išgyvename ne tik paties karo mutacijas, bet ir postherojinį lūžį, kai atsisakoma tradicinių, herojiškų kovos vaizdinių ir pirmenybė teikiama jutiminei perkrovai, psichologinėms traumoms bei ribų tarp mūšio lauko ir kasdienio gyvenimo išblukimui.

„In memoriam“ Auksė Kancerevičiūtė ir Živilė Pipinytė išlydi du kino klasikus – Naujojo vokiečių kino pradininką Alexanderį Kluge ir dokumentininką Fredericką Wisemaną.

„Kino istorijose“ Pipinytė rašo apie pirmąją moterį psichoanalitikę Sabiną Spielrein ir paliečia išties aktualią temą – kino kūrėjų polinkį redukuoti sudėtingas žmonių, ypač moterų, istorijas.

„Kino teatre“ ir „Lietuvių filmotekoje“ mažai stebuklų, nors nuolatos girdime kalbas apie permanentinį lietuvių kino aukso amžių. Pipinytė „Feljetone“ rašo apie „Sidabrinei gervei“ nominuotus filmus ir taikliai sako: „Žiūrint vis dažniau apima sustingusio laiko pojūtis, atrodo, kad laikas sustojo ir pasakojimo, ir kino kalbos požiūriu.“

Kinas