Nr. 2013/2 (322)

Praėjusiame žurnalo numeryje išreiškėme viltį, kad įkūrus Lietuvos kino centrą – specialią instituciją, atsakingą už valstybės politiką kino srityje, kino kūrybai ateina šviesesni laikai. Deja, pirmojo Kino centro vykdyto kino projektų konkurso rezultatai buvo tikras akibrokštas Lietuvos kino bendruomenei. Apie tai jau rašyta spaudoje, buvo paskelbti Lietuvos kinematografininkų sąjungos susirinkimo, Animatorių ir Dokumentininkų gildijų vieši kreipimaisi, kuriuose reiškiamas susirūpinimas dėl animacinio, dokumentinio, apskritai autorinio kino ateities.

Iš Lietuvos kino centro ir jo direktoriaus Rolando Kvietkausko atsakymų, kuriuose remiamasi galiojančiais teisės aktais, tiesą sakant, sunku ką nors suprasti. Tačiau surizikuosime iškelti vieną prielaidą: gal netyčia, o gal visiškai sąmoningai šiuose dokumentuose kino kūrybos sąvoka pakeičiama kino industrijos sąvoka. Pateiktų paraiškų kiekis esąs aktyvus kino industrijos ženklas, didelė kino industrijos dalis esanti suinteresuota maksimaliai objektyvios ir aiškios finansavimo sistemos sukūrimu ir pan. Tarsi LKC būtų atsidūręs ne Kultūros, bet Ūkio (ar kažkokios industrijos) ministerijos reguliavimo sferoje.

Ką galėtų reikšti tokia retorika? Mūsų nuomone, – kad pagrindiniu kino valstybinio finansavimo dalyviu tampa nebe kūrėjas, o prodiuseris, ne originalios meninės idėjos, o „konkurencingi“ projektai, turintys potencialo „rasti savo žiūrovą“. Toks nacionalinio kino prioritetų poslinkis kelia pagrįstą nerimą.

Kai 1990 m. velionis režisierius Raimondas Vabalas sukvietė į Kino sąjungą iniciatyvinę grupę lietuvių nepriklausomo kino modeliui sukurti, buvo vieningai nuspręsta, kad svarbiausias uždavinys yra atskirti kūrybą nuo gamybos, atskiriant pastarąją ir nuo valstybinio finansavimo svertų. Tai tapo neginčijamu valstybinės paramos kinui principu daugiau nei dvidešimčiai metų. Dabar jį bandoma (tiesiogiai ar netiesiogiai) apeiti, nes „kino industrija“ nedidelės rinkos sąlygomis yra ne kas kita kaip gamybiniai (pavadinkime) interesai, pretenduojantys į valstybės finansavimą.

Atsakydamas į kinematografininkių sąjungos susirinkimo rezoliuciją LKC primena, kad „ne tik Lietuvos kino centro, bet ir ES audiovizualinio sektoriaus politiką formuojančių institucijų nuostata yra ta, kad tai, kad filmas sulaukia komercinės sėkmės, savaime nereiškia, kad jis neturi kultūrinės reikšmės“. Būtų sunku nesutikti. Žinoma, kad nereiškia, nors pasitaiko ir nedažnai. Tačiau juk kalbame apie kūrybinę paraišką – pradinę projekto stadiją, – kuri turėtų būti vertinama remiantis kūrybiniais, o ne numanomos komercinės sėkmės kriterijais. Nebent LKC imasi atsakomybės tokią sėkmę modeliuoti.

„Kino“ skaitytojams apgailestaudami turime pranešti, kad sena mūsų svajonė išleisti bent po 6 numerius per metus, įkūrus LKC, netapo tikrove. Naujoji Kino taryba skyrė „Kino“ paraiškai tokį nedidelį finansavimą, kokio nė karto nebuvome gavę jai veikiant prie Kultūros ministerijos. Kodėl? Galime tik spėlioti, motyvuoti savo sprendimo Taryba nepasivargino. Galbūt todėl, kad projektą šiemet rimčiau parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Taigi, pridedu – atimu, o suma lieka ta pati. Tad ir šiame žurnalo numeryje rašome apie jau kiek nutolusius dalykus. Daugiausiai – apie inspiruotus „Kino pavasario“. Antai, mirė nonkonformistas rusų režisierius Aleksejus Balabanovas, o Narius Kairys, rašydamas recenziją apie jo filmą „Ir aš noriu“ šito dar nežinojo. Festivalyje buvo daug gerų filmų, įdomių svečių, be to, dar buvo Kanai ir t.t. Skaitykite.

 

Iki pasimatymo rudenį,

KINAS