Nr. 2020/2 (353)

Rengdami pirmąjį šių metų numerį, pasirodžiusį kovo pradžioje, tikrai nesitikėjome, kad per keletą dienų gyvenimas apvirs aukštyn kojomis. Turbūt ir jūs, mieli skaitytojai... Juk mūsų turinys susijęs su šalyje vykstančiais festivaliais, rodomais filmais, viešinčiais svečiais. Viskas sustojo, tad šiek tiek sutrikome, o kiek atsitokėję nusprendėme, kad „Kinas“ vis tiek turi pasirodyti. Šįkart truputį kitoks, užtat dvigubas.

Kadangi realybė virto kone apokaliptinio filmo siužetu ar distopine ateitimi, vykstančia dabar, nusprendėme nemažą dalį šio numerio skirti apokaliptiniam ir distopiniam kinui. Atsigręžti atgal, kad geriau suprastume dabartį.

Apokalipsės baimė – sena kaip pasaulis, tačiau į jos apraiškas pažvelgsime per kiną, atsiradusį tik XIX a. pabaigoje. Apokaliptiniame kine dažnai koncentruojamasi į globalias katastrofas ir pavienius individus, išgyvenusius kataklizminius įvykius. Dažniausiai pasaulis sunaikinamas tam, kad būtų sukurtas naujas, geresnis. Kiekviename filme įvyksta išorinio pavojaus arba Kito susidūrimas su tuo, ką suvokiame kaip normalumą. Apokaliptinis kinas turi ne vieną kategoriją, tačiau iš arčiau šiame numeryje apžvelgsime kelias. Įvairiausio plauko virusų protrūkiai ekrane dažnai įgauna zombių pavidalą. Su gyvųjų numirėlių evoliucija kine supažindina Ilona Vitkauskaitė. Religinės apokalipsės įkūnijimo – Antikristo – ieškos Aušra Pažėraitė.

Dmitrij Gluščevskij savo straipsnyje „Pavojaus šešėlis: distopija kaip kasdienybė“ rašo, kad nors distopiniai kūriniai ir pasakoja apie žmonijos ateitį, jų siužetai turi daugiau ar mažiau išreikštą ryšį su šiandiena. Distopiniuose pasauliuose visuomenė dažniausiai jau išgyvenusi apokaliptinius scenarijus, tad siūlome susipažinti ir su jau klasika tapusiais garsiais distopiniais filmais. Dabartinės pandemijos akivaizdoje juos iš naujo prisiminė ir recenzavo mūsų autoriai. Šalia jų – iš arčiau pristatomas ir distopinių pasaulių vizionierius Terry Gilliamas, iki šiol labiau tikintis ne gyvenimu, o pasaka.

Kad viskas neskambėtų taip niūriai, stengėmės kiek apčiuopti ir dabartinio kino pulsą, kai ką dar pavyko pasižiūrėti iki karantino, o vėliau – virtualioje erdvėje. Iš arčiau pažvelgėme į du menininkus, metoo kontekste esančius skirtingose barikadų pusėse: Laima Kreivytė rašo apie intelektualią ir politišką prancūzų aktorę Adèle Haenel, sukūrusią įsimintiną vaidmenį Céline Sciamma filme „Liepsnojančios moters portretas“, o Izolda Keidošiūtė pristato režisierių Romaną Polanskį.

Iš arčiau pažvelgėme ir į vieną įdomiausių šiuolaikinių lietuvių teatro ir kino aktorių Valentiną Novopolskį, nusifilmavusį pernai Kanuose rodytame Jurio Kursiečio filme „Olegas“. Jo vaidybą lyg per didinamąjį stiklą analizuoja Rimgailė Renevytė.

Šiame numeryje tikrai visko daug, tad tikimės, kad mūsų nepamiršote ir apsidžiaugsite pašto dėžutėje ar spaudos kioskuose radę kone dvigubai storesnį žurnalą.

Malonaus skaitymo!

Kinas